Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Šimtai raugyklos kubilų atrodo tarsi netaisyklingos formos bičių korys, kuriame lyg bitės pluša vietiniai darbininkai. Procesas prasideda, kai odos užmarinuojamos kokteilyje iš karvių šlapimo, balandžių išmatų, negesintų kalkių, druskos ir vandens. Po kelių dienų mirkymo odos „nuplinka“ ir suminkštėja, tada traukiamos lauk ir džiovinamos šalimais esančių pastatų balkonuose.
Vėliau ateina laikas dažymui; odos pernešamos ir nardinamos į skirtingų spalvų kubilus, o juose per kelias dienas nusidažo atitinkama spalva. Tada, aišku, jos vėl traukiamos lauk, džiovinamos, ir taip gaunama žaliava, kuri greitai patampa visokiausiais diržais, rankinėmis, batais, ir kitokiu gėriu.
Visame procese naudojama primityvi vyriška jėga – visai kaip prieš gerą tūkstantį metų, kada šitos raugyklos ir užgimė. Ir jei kai kurie darbininkai būna užsidėję žvejo kostiumą primenančius apdarus, tai mačiau ir tokių, kurie odas minko ir traukia plikomis rankomis bei kojomis. Žiauru? Galbūt. Bet jei kartais girdžiu paburbėjimų, kad tam tikri dalykai daromi specialiai dėl turistų, tai va jums ir prašom – imkite tikrą ir nesuvaidintą odų raugyklos spektaklį.
O kad įstengtumėte jį stebėti, vietos prekybininkai mielai duos jums mėtos šakelę: pakišus ją po nosimi, bus galima išgyventi. Priešingu atveju, ypač jei vėjas papučia į žiūrovo pusę, silpnesnių skrandžių savininkai gali būti priversti pabėgti spektakliui nepasibaigus.
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
