Oginskiai Rietavą augina iki šiol: nors oranžerijos – tik svajonėse, parke jau žydi rožės

Atrodo neįtikėtina, kad XIX a. antroje pusėje Rietave, kunigaikščių Oginskių dvaro parke aromatą skleidė 106 rūšių rožės, rudeniop žiedais apsipildavo 72 jurginų rūšys, augo 95 medžių rūšys, oranžerijose buvo priskaičiuojama daugiau kaip 15 tūkstančių iš visos Europos parsivežtų augalų. Kokio tai masto buvo žiemos sodas, nesunku įsivaizduoti palyginus su šiuo metu pačia didžiausia Lietuvoje VDU Botanikos sodo oranžerija, turinčia apie 1,5 tūkst. augalų.
Oginskiai Rietavą augina iki šiol: nors oranžerijos – tik svajonėse, parke jau žydi rožės
Oginskiai Rietavą augina iki šiol: nors oranžerijos – tik svajonėse, parke jau žydi rožės

Nors, kaip sakė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, apie buvusias milžiniškas oranžerijas su stogą remiančiomis palmėmis dar tik svajojama, o 64 ha parko atkūrime žengiami dar tik pirmieji žingsniai, tačiau jie džiugina ir leidžia pajusti plačius Oginskių užmojus, kurie Rietavą darė išskirtiniu miesteliu.

Oginskių aura į Rietavą sugrįžta iš užmaršties ištraukiant vis naujus stulbinančius faktus. „Vien žinojimas, koks čia buvo aristokratijos, kultūros, mokslo ir inovacijų centras, augalijos rojaus kampelis, įkvepia darbams“, – sakė jau daugiau kaip penkiasdešimt metų Rietave gyvenantis, buvusios šio miesto didybės ieškantis bei tomis paieškomis mokantis kitus uždegti V.Rutkauskas.

Nors sodininko muziejus neturi, rožės sugrįžta

„Vienoje buvusios oranžerijos vietoje iš brūzgynų esame atkovoję dalį ploto ir kasmet įrengiame kanų klombą, kuri iki rudens švyti savo spalvomis. Atkūrėme rožyno fragmentą – rožių promenadoje pasodinta 300 žydinčių Artemis rožių, labai primenančių senovines, kurias gavome iš istorines rožes puoselėjančio Sibirkos rožyno, – pasakojo V.Rutkauskas.

– Praėjusią vasarą atsodinome rožyną ir prie Oginskių koplyčios, ten jau auga apie 150 rožių. Rožės palengva sugrįžta į parterinę dvaro sodybos erdvę. Jurginai auga viename iš periferinių rytų parterio gėlynų.“

Rožių promenadą muziejaus iniciatyva, bendradarbiaujant su Rietavo turizmo, verslo ir informacijos centru, pavyko atkurti dar 2016 m. Paskelbus apie projektą, žmonės per kelis mėnesius suaukojo reikiamą sumą rožėms įsigyti.

R.Guigos nuotr./Išpuoselėtas Rietavas
R.Guigos nuotr./Išpuoselėtas Rietavas

Kaip pažymėjo V.Rutkauskas, sodininkas Oginskių dvare buvo bene brangiausiai apmokama pareigybė. Dvaro dokumentacija liudija, kad 1878 m. sodininkui Haidukui buvo sumokėta 450, veterinarui – 400, agronomui – 360, advokatui – 100 sidabro rublių metinis atlyginimas.

Sodininkas Oginskių dvare buvo bene brangiausiai apmokama pareigybė.

Dabar muziejus neturi sodininko etato, patys darbuotojai skaito, mokosi, gilinasi, sodina rožes, turi tik pagalbininkių, kurios ravi, laisto vis didėjančius gėlynų plotus. Valyti tvenkinius, tiesti parko takus į pagalbą ateina, finansiškai prisideda ir iš Rietavo kilę verslininkai.

Kaip pasakojo muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Otilija Gricienė, didelių kvapnių rožių krūmų, kaip galima spėti, atkeliavusių iš Oginskių parko, ir dabar galima išvysti prie rietaviškių namų.

R.Guigos nuotr./Muziejininkė Otilija Gricienė džiaugiasi Oginskių dvaro parke atkuriamais rožynais
R.Guigos nuotr./Muziejininkė Otilija Gricienė džiaugiasi Oginskių dvaro parke atkuriamais rožynais

„Pavyzdžiui, prie buvusio sargo namo auga didelis škotiškos rožės krūmas. Visas jas bandome patys pasidauginti. Vėliau pasodinsime parke, – pasakojo O.Gricienė. – Iš istorinių šaltinių žinome, kad oranžerijoje augo nuostabi vijoklinė, iki 5 m aukščio užaugdavusi, geltonai žydinti rožė Marechal Niel. Sibirkos rožynui pavyko šią rūšį gauti. Tai XIX a. antroje pusėje buvusi pati puošniausia, elegantiškiausia ir įnoringiausia, tik žiemos soduose Europoje augusi rožė. Deja, kol mes neturime oranžerijos, negalime jos auginti.“

Atkurta 80 m skersmens klomba

„Neapsakomas džiaugsmas buvo atrasti klombų likučius, – sakė V.Rutkauskas. – Atradus kontūrus, šiuo metu atkurta centrinė, 80 m skersmens klomba, Oginskių klestėjimo laikais puošusi pagrindinį įėjimą į rūmus.

R.Guigos nuotr./Atkurta centrinė 80 m skersmens klomba, puošusi rūmų parterį. Ant jos „užlipo“ 1951 m. statytas priestatas, kurio rūmuose nebuvo
R.Guigos nuotr./Atkurta centrinė 80 m skersmens klomba, puošusi rūmų parterį. Ant jos „užlipo“ 1951 m. statytas priestatas, kurio rūmuose nebuvo

Ji buvo tikras meno kūrinys: iš centro, kuriame tryško fontanas, vedė aštuoni spinduliai-takeliai, o tarpus tarp jų užpildė įvairiais ornamentais apsodinti, gražiomis formomis karpyti visžaliai buksmedžiai, lauramedžiai, kvepėjo daugiametės gėlės, šienaujamos žolės. Gėlyno pakraščius puošė statulos. Aplink klombą karietomis buvo galima apvažiuoti ratu“.

Atkūrus klombą dabar matosi, kaip vėlesnių laikų priestatas „užlipo“ ant apskrito gėlyno. Šis rūmų sparnas baigėsi bokštu, o greta jo, kai 1950 m. čia jau buvo įsikūrusi Rietavo ligoninė, buvo pristatytas stačiakampis priestatas.

R.Guigos nuotr./Atkurta centrinė 80 m skersmens klomba, puošusi rūmų parterį. Ant jos „užlipo“ 1951 m. statytas priestatas, kurio rūmuose nebuvo
R.Guigos nuotr./Atkurta centrinė 80 m skersmens klomba, puošusi rūmų parterį. Ant jos „užlipo“ 1951 m. statytas priestatas, kurio rūmuose nebuvo

Pasak V.Rutkausko, dar reikėtų papildomų archyvinių tyrimų, kad būtų surastos visos vietos, kur ir kaip parke buvo susodinti gėlynai. Atkurta tik pagrindinė klomba, o jų buvo ir daugiau. „Augalai, oranžerijos – kunigaikščiams buvo prestižo ir garbės reikalas. Juk šalia – Tiškevičiai, Pliateriai su savo parkais. Poveikį darė ir kelionės po Europą, matyti parkai, – sakė V.Rutkauskas.

– Visko atkurti neįmanoma, nes pati sodybos teritorija sudarkyta. Kai 1971 m. atvykau gyventi į Rietavą, dvaro sodybos vietoje prasidėjo technikumo statybos, buvo griaunami dar likę dvaro pastatai, išrautas senas sodas. O brežneviniais laikais galutinai sugriautas ir miestelio centras – daugiabučiai atsirado ant ašinės linijos tarp rūmų ir bažnyčios. Specialiai, kad užstotų vaizdą.“

J.Mičiulienės nuotr./Kadaise pro rūmų langus, už tvenkinio buvo matyti bažnyčia. Sovietmečiu šis vaizdas specialiai buvo užstatytas naujais pastatais
J.Mičiulienės nuotr./Kadaise pro rūmų langus, už tvenkinio buvo matyti bažnyčia. Sovietmečiu šis vaizdas specialiai buvo užstatytas naujais pastatais

Savo funduotą Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Oginskiai pastatė tokioje vietoje, kad ją matytų pro rūmų langus, už tvenkinio. Dabar yra surastas akmenimis į tą pusę nuo rūmų vedantis takas.

Daugiabučiai atsirado ant ašinės linijos tarp rūmų ir bažnyčios. Specialiai, kad užstotų vaizdą.

Polinkis sodininkystei – iš kartos į kartą

Oginskiai savo rezidenciją Rietave buvo pavertę ne tik socialinių pertvarkų, švietimo, kultūros, mokslo ir technikos inovacijų centru (1882 m. rūmuose buvo įvesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, jungianti su Plunge ir Kretinga, o po dešimties metų kunigaikščių funduotoje bažnyčioje įžiebtas elektrinis sietynas, įkurtos pirmosios Lietuvoje muzikos bei žemės ūkio mokyklos), bet ir pasididžiavimo vertu įvairios augalijos sodu.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/ 1915 m. dar matosi išlikusi centrinė parko klomba.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/ 1915 m. dar matosi išlikusi centrinė parko klomba.

XIX a. dvaruose pradėjus statyti oranžerijas, Oginskių buvo pati didžiausia Lietuvoje. Iš jos sodinukai pasklido ir po rietaviškių namus. Bene gyviausias to įrodymas – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui buvusios gimnazijos direktorės Reginos Litvinienės padovanota nuostabioji monstera (Monstera deliciosa), per daugiau kaip šimtą metų atkeliavusi iš Oginskių žiemos sodo, o dabar puošianti muziejuje veikiančią parodą „Dingusio paveldo sugrįžimas“, kurioje eksponuojamos iš kitų muziejų atvežtos buvusio Oginskių dvaro meno vertybės.

Tarp eksponatų – ir vienas brėžinys, liudijantis iš kartos į kartą perduodamą Oginskių „ligą“ augalams. Kaip pasakojo V.Rutkauskas, Mykolas Kleopas Oginskis (1765 – 1863), garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autorius, dar būdamas 17 metų meistriškai, su smulkiausiomis detalėmis nupiešė tėvo Andriaus Ignoto Oginskio dvaro Guzove (Lenkija) parko planą.

J.Mičiulienės nuotr./“Su buvusiais didingais Oginskių rūmais supažindina Žygimanto Buržinsko ir Aurimo Švedo sukurtas maketas ir skaitmeninė vizualizacija”, – sakė V. Rutkauskas
J.Mičiulienės nuotr./“Su buvusiais didingais Oginskių rūmais supažindina Žygimanto Buržinsko ir Aurimo Švedo sukurtas maketas ir skaitmeninė vizualizacija”, – sakė V. Rutkauskas

Vėliau Mykolas Kleopas šį pomėgį perdavė ir savo sūnui Irenėjui (1808 –1863), ypatingai išpuoselėjusiam Rietavą. Jo valdymo laikais, iš Zalesės (Baltarusija) perkėlus čia giminės rezidenciją, Žemaitijos užkampy buvo sukurtas tikras dvarų kultūros perlas. Ne mažiau prie Rietavo rūmų puoselėjimo prisidėjo ir juos paveldėjęs Irenėjaus sūnus Bogdanas (1848 – 1909), o jo brolis Mykolas (1849 – 1902), iš Zubovų išpirkęs Plungės dvarą, įkūrė ten savo rezidenciją, taip pat su nuostabiu, iki šiol išlikusiu parku.

Kaip knygoje „Rietavas. Oginskių rezidencijos pažintiniai maršrutai“ rašo prof. Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, nors dvaro parke dirbo sodininkai iš Saksonijos, Prūsijos, ir pats dvaro savininkas Irenėjus asmeniškai prisidėjo prie dvaro želdynų formavimo – jis pats pirko sodinukus užsienyje ir oranžerijai, ir šiltnamiams, ir sodinimui atviroje dirvoje.

J.Mičiulienės nuotr./Dvaro parko pakrašty esanti Oginskių koplyčia taip pat apsodinta rožėmis
J.Mičiulienės nuotr./Dvaro parko pakrašty esanti Oginskių koplyčia taip pat apsodinta rožėmis

„Antai 1851 m. birželio 18 d. sodininkas Antonis Malkeitas Rietavo inventoriuje užfiksavo, kad „šviesusis kunigaikštis nupirko Berlyne: 15 sodinukų apelsinmedžių, 2 kamelijas, 18 vazonų įvairių kalijų, 8 vazonus fukcijų, 12 vazonų erikų, 3 vazonus įvairių rožių“, - rašo R.Šmigelskytė-Stukienė. Jos teigimu, neeilinį Irenėjaus susidomėjimą agronomija rodo jo įsteigta žemės ūkio mokykla bei puoselėtas specialus Agronomijos palivarkas (Maldučiai).

Kaip pasakojo V.Rutkauskas, Oginskiai augalus buvo atsivežę iš Hamburgo, Berlyno, Vienos, Dresdeno, Paduvos, kur yra seniausias Europoje botanikos sodas. Pradžioje didelė dalis augalų atkeliavo iš Baltarusijos, Zalesės dvaro, kuris nuo 1801 iki 1814 m. buvo tapusi Mykolo Kleopo Oginskio rezidencija.

„Galima manyti, kad polinkį domėtis sodininkyste Irenėjui bus įskiepijęs tėvas Mykolas Kleopas Oginskis, dar 1822 m. į privalomos sūnui perskaityti literatūros sąrašą įtraukęs Izabelės Čartoriskos veikalą „Apie įvairius sodų užveisimo būdus“ ir lenkų botaniko Stanislovo Vodzickio trijų tomų sodininkystės vadovą“, – istoriniais faktais knygoje dalinasi profesorė.

Tarp parodos eksponatų – ir vienas brėžinys, liudijantis iš kartos į kartą perduodamą Oginskių „ligą“ augalams. Taip Mykolas Kleopas Oginskis, dar būdamas 17 metų, meistriškai, su smulkiausiomis detalėmis nupiešė tėvo Andriaus Ignoto Oginskio dvaro Guzove (Lenkija) parko planą
Tarp parodos eksponatų – ir vienas brėžinys, liudijantis iš kartos į kartą perduodamą Oginskių „ligą“ augalams. Taip Mykolas Kleopas Oginskis, dar būdamas 17 metų, meistriškai, su smulkiausiomis detalėmis nupiešė tėvo Andriaus Ignoto Oginskio dvaro Guzove (Lenkija) parko planą

„Prisipažinsiu, kai aš pirmą kartą iš architekto Kęstučio Linkaus, projektavusio mums kolonadą, išgirdau, kad Oginskio oranžerijose buvo priskaičiuojama daugiau kaip 15 tūkst. augalų, negalėjau patikėti, maniau, kad vieną nulį bus pridėjęs. Bet kai istorikė R.Šmigelskytė-Stukienė įsigilino į archyvus ir rado patvirtinimų, kad tikrai buvo 15 600 augalų kolekcija, teko patikėti. Bet vis tiek sunku įsivaizduoti, – teigė V. Rutkauskas.

– Oranžerijas prižiūrėjo 12 žmonių, malkas veždavo du asiliukai, keturi arkliai. Nuo 1902 m. viskam vadovavo sodininkas Bronius Saponka. Dar teko laimė susitikti su šviesaus atminimo Alfonsu Dziubinsku, kurio tėvas buvo čia dirbęs, tai parodė, kur buvo dedamos pakuros. Tilpdavo 2 m ilgio popiermalkės, požeminiais kanalais šiluma pasklisdavo po oranžerijas. Jų sienos buvo pastatytos iš trijų stiklo sluoksnių su oro tarpais.“

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/Paskutinysis dvaro parko sodininkas Bronius Saponka (1862 – 1961) oranžerijoje prie didžiųjų palmių.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/Paskutinysis dvaro parko sodininkas Bronius Saponka (1862 – 1961) oranžerijoje prie didžiųjų palmių.

Kaip pažymėjo V.Rutkauskas, Oginskių era truko iki 1909 m., tačiau esminiai pokyčiai įvyko po Mykolo Kleopo Oginskio mirties 1833 m. priverstinėje emigracijoje Florencijoje, kai jo sūnus Irenėjus 1835 m. pradėjo Rietave naikinti baudžiavą.

„Rietavo augimą perėmė Irenėjaus sūnus Bogdanas, tačiau 1902 m. mirus jo broliui, Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mecenatui), Bogdaną užklupo sunki depresija. Iki savo mirties 1909 m., galima sakyti, jis jau atsijungė nuo Rietavo dvaro reikalų. Tačiau ką Oginskiai per tuos 65 metus padarė ne tik miesteliui, bet ir visam kraštui – nuostabą kelia“, – sakė V.Rutkauskas.

Oginskių paveldo užtenka ir Plungei, ir Rietavui

Kai V.Rutkauskas atvyko gyventi į šį miestelį, kaip pamena, rietaviškiai žinojo kodinius dalykus: kad čia buvo pirmoji Lietuvoje elektrinė, pirmasis telefonas, pirmoji žemės ūkio ir muzikos mokykla.

ką Oginskiai per tuos 65 metus padarė ne tik miesteliui, bet ir visam kraštui – nuostabą kelia.

„Tačiau nei kokie Oginskiai, nei kaip Rietavas su kompozitorium Mykolu Kleopu susijęs, nežinojo. Ilgai nieks netikėjo, kad jis čia lankėsi. Vėliau išaiškėjo, kad būtent Mykolas Kleopas įžvelgė šios rezidencijos plėtimosi galimybę. Pasiėmęs paskolą iš valstybės, Rietavo dvarą su paveldėjimo teise nusipirko iš imperatoriaus Napoleono. Šitie faktai buvo pamiršti.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/ Oginskių rūmai apie 1915 m.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/ Oginskių rūmai apie 1915 m.

Pradžioje net būta savotiškos įtampos su plungiškiais, Plungė buvo laikoma Oginskių miestu, o Rietavas tarsi ne. Iškilus visiems istoriniams faktams, šlovės užtenka ir jiems, ir mums, – sakė V.Rutkauskas. – Juk į Plungę Irenėjaus sūnus Mykolas išėjo jau turėdamas gražų savo tėvo pavyzdį – išpuoselėtą Rietavo dvarą. Pagal testamentą Mykolui atiteko ir Zalesės dvaras Baltarusijoje, tačiau vykti ten jam nebuvo polėkio.

Beje, Zalesei sentimentų neturėjo ir Irenėjus, kūrėsi Rietave – mediniame Žemaitijos miestelyje. Ir į šį užkampį Irenėjaus laikais, pasikvietus architektą iš Italijos, atkeliavo Italijos architektūra: atsirado mūrinė bažnyčia su septyniais bokštais. Tam įtakos turėjo Irenėjaus tėvo M. K. Oginskio meilė Italijai, ypač Florencijai, kurioje gimė Irenėjus, o vėliau buvo palaidotas Mykolas Kleopas.“

R.Guigos nuotr./Išpuoselėtas Rietavas
R.Guigos nuotr./Išpuoselėtas Rietavas

Norint įsivaizduoti, kokio grožio turėjo būti Rietavo rūmai, V.Rutkauskas pateikė skaičius: į Rietavo bažnyčią Oginskiai investavo apie 500 tūkstančių aukso rublių, o į rūmų ir oranžerijų statybą – 3 mln. Kaip atrodė įspūdingo dydžio rūmai, labiausiai nukentėję Pirmojo pasaulinio karo metais, dabar muziejuje eksponuojamas Žygimanto Buržinsko ir Aurimo Širvio sukurtas maketas, taip pat skaitmeninė vizualizacija.

Skaudžių dramų gyvenime netrūko

Ne visada Oginskiai galėjo mėgautis savo išskirtiniais rūmais, parku, oranžerijomis. Aktyviems politinių įvykių dalyviams grėsdavo caro represijos. Pavyzdžiui, už dalyvavimą Tado Kosciuškos sukilime Mykolui Kleopui Oginskiui teko svetima pavarde prisidengus pasitraukti į Italiją.

„Rietavo dvaro pozicijas pavyko sustiprinti Irenėjui, nepaisant to, kad jį lydėjo kaltinimai dėl dalyvavimo 1830-31 m. sukilime, areštas. Po to jis sugebėjo viską užglaustyti 1838 m. vesdamas generolo Jozefo Kalinovskio dukrą Juzefiną, – pasakojo V.Rutkauskas. – 1844 m. Juzefina pagimdė dvynukus. Vienas mirė iškart, kitas po dviejų dienų, o gimdytoja – po savaitės. Kunigaikščiui teko didelis smūgis. O tuo metu buvo įsibėgėję dvaro statybos.

J.Mičiulienės nuotr./Muziejaus darbuotojai į dvaro parką, prie išlikusių pastatų sugrąžina gėlynus
J.Mičiulienės nuotr./Muziejaus darbuotojai į dvaro parką, prie išlikusių pastatų sugrąžina gėlynus

Netrukos Irenėjus vedė Juzefinos sererį Olgą, caro Aleksandro II rūmų freiliną Olgą, be proto įsimylėjusią būsimą imperatorių. Imperatorius, suprantama, jai irgi nebuvo abejingas. Šis romantiškas dviejų žmonių periodas atsispindi Olgos dienoraščiuose.“

Tačiau skirtingų luomų žmonėms susituokti nebuvo lemta, būsimasis imperatorius su palyda buvo išsiųstas į kelionę po Europos sostines žvalgytis nuotakos, o Olga ištekinta už jos mirusios sesers vyro Irenėjaus. Caro šeima, džiaugdamasi, kad šie skandalingi santykiai nutraukti, Olgai suteikė didelį kraitį. Irenėjus gavo politinį stogą. Kalbama, kad jų sūnus Bogdanas iš tikrųjų yra caro vaikas.

Kur palaidotas Irenėjus, iš tiesų nėra žinoma, nors Rietave, prie Oginskių koplyčios ir yra paminkliukas, žymintis, kad čia 1863 m palaidotas kunigaikštis Irenėjus. „Manoma, kad tai buvo tik maskuotė, o iš tiesų, vengdamas mirties bausmės už dalyvavimą 1863 m. sukilime, jis slapčia pasitraukė į Europą, – teigė V.Rutkauskas.

J.Mičiulienės nuotr./Šalia Oginskių koplyčios – paminklas Irenėjui. Nors užrašyta, kad jis mirė 1863 m. ir čia palaidotas, iš tiesų manoma, kad jis, vengdamas persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, slapčia emigravo
J.Mičiulienės nuotr./Šalia Oginskių koplyčios – paminklas Irenėjui. Nors užrašyta, kad jis mirė 1863 m. ir čia palaidotas, iš tiesų manoma, kad jis, vengdamas persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, slapčia emigravo

– Kaip yra tekę girdėti pasakojant aktorę Doloresą Kazragytę, Rietave gyvenęs jos senelis, kartą užėjęs į rūmus išvydo abu kunigaikščius – ir senąjį Irenėjų, ir jo sūnų Bogdaną. Jie labai sunerimo ir kuo greičiau uždarė duris. Vietos žmonės kalbėjo, kad dar ne kartą matydavo įvairiai persirengusį žmogų, labai panašų į kunigaikštį Irenėjų. Galvodavo, kad šmėkla. Suprantama, Irenėjus turėjo ką aptarti su vaikais, juk jo sūnūs liko dar gana jauni (Bogdanui buvo 15, Mykolui – 14), kai tėvui pasitraukus jiems teko valdyti dvarus.“

Muziejininkė O.Gricienė, bendravusi su kompozitoriumi Vytautu Barkausku, iš jo pasakojimų išgirdo, kad Barkauskų protėvių Cirtautų valdos kadaise siejosi su Oginskių. Giminėje kalbėta, kad Cirtautai po 1863 m. sukilimo buvo kurį laiką buvo priglaudę nuo persekiojimų besislapstantį Irenėjų.

Pradėjo griauti karas, pribaigė – buvęs samdinys

Deja, Pirmojo pasaulinio karo metais toks perlas neprasprūdo pro vokiečių akis. Savo rezidencijai lygių šiame krašte neturinčius rūmus buvo numatęs Rytų fronto vadas, Prūsijos generolas feldmaršalas Paulius von Hindenburgas. Frontui grįžtant karo išvarginti kareiviai pradėjo siautėti, išplėšė rūmus, iššaudė fazanus, gulbes, kirto alėjas. Kas vertingiausio, išsivežė į Prūsiją.

Frontui grįžtant karo išvarginti kareiviai pradėjo siautėti, išplėšė rūmus, iššaudė fazanus, gulbes, kirto alėjas.

„Liūdniausia, kad šovinių gamybai buvo nuplėštas vario skarda dengtas centrinės rūmų dalies stogas. Kraštas buvo nualintas, žmonės badavo ir, matyt, neužteko miestelyje šviesuomenės, kuri imtųsi gelbėti šį perlą, – svarstė V.Rutkauskas. – Nepriklausomos Lietuvos valdžia taip pat nesuprato dvaro rūmų meninės ir kultūrinės reikšmės, todėl be stogo buvusios avarinės būklės pastatą 1926 m. pardavė iš varžytinių nugriovimui.“

J.Mičiulienės nuotr./ “Tai, ką Oginskiai per tuos 65 metus padarė ne tik miesteliui, bet ir visam kraštui – nuostabą kelia“, – sakė muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas
J.Mičiulienės nuotr./ “Tai, ką Oginskiai per tuos 65 metus padarė ne tik miesteliui, bet ir visam kraštui – nuostabą kelia“, – sakė muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas

Dvarą už 20 tūkstančių litų nusipirko nuo paprasto samdinio iki Rietavo viršaičio iškilęs Povilas Jurgaitis, pasak V.Rutkausko, išvaizdus bernas, padaręs svaigią karjerą vesdamas vieno dvarelio savininkę, galbūt našlę.

„Tapęs ponu, nusipirko buvusius Oginskių rūmus ir, nepaisydamas visuomenės protestų, per metus juos nugriovė. Jam tiesiog reikėjo pinigų. Pasistatė sau ūkinius pastatus, o paskui išpardavinėjo rūmų plytas, marmuro plokštes, kuriomis ir jis pats, ir žmonės grindė tvartus, kad kiaulės neknistų. Štai toks suvokimas, – stebėjosi V.Rutkauskas.

– Liūdnas paradoksas: atėjus 1941 metams, prasidėjus trėmimams, buvęs samdinys, patapęs ponu, išvežtas į Sibirą, iš kur jau negrįžo. Kai sugretini žmonių likimus, negali atsistebėti: kažkada į Rietavą atvykę aristokratai čia paliko švytintį miestelį, paveldą, viskas palikta ateities kartoms, o atėjęs samdinys, kuriam tikslas tik pinigai, viską sugriovė.

Atėjęs samdinys, kuriam tikslas tik pinigai, viską sugriovė.

Manyčiau, kad suveikė ir labai tiesmukiškai valdžios suvoktas tautiškumas: jei kunigaikščiai kalbėjo lenkiškai, tai mums ir nereikia jų palikimo. Valdžia neparodė pozicijos išsaugoti rūmus.“

Oranžerijų netektis. Tik dalį augalų išgelbėjo VDU

Pasak V.Rutkausko, skaudžiausia šio laikotarpio netektis – Oginskių oranžerijų sunaikinimas. Nors dalis augalų ir išgelbėta pervežus į Kauną, tūkstančiai jų žuvo.

„Kai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Konstantinas Regelis sužinojo, kad čia dar išlikę fantastinės oranžerijos su neįkainojamomis kolekcijomis, atliko inventorizaciją ir liko nustebintas. Oranžerijai prižiūrėti buvo nusamdytas dvare sodininku dirbęs B.Saponka.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/Dvaro sodininkas Bronius Saponka su šeima apie 1920 m.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka/Dvaro sodininkas Bronius Saponka su šeima apie 1920 m.

Nuo 1927 m. universitetas dar dešimtmetį dotavo šių oranžerijų prižiūrėjimą. Kai buvo pastatytos universiteto oranžerijos Kaune, trys vagonai rinktinių vazoninių gėlių per Plungės geležinkelio stotį išriedėjo į Kauną, – pasakojo V.Rutkauskas. – Oleandrai papuošė Kauno geležinkelio stotį, azalijų kolekcijos „Metropolio“ restoraną, tuometinės miesto aukštuomenės rūmus.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka / Jau nykstanti oranžerija apie 1924 m.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus archyvo nuotrauka / Jau nykstanti oranžerija apie 1924 m.

1938 m., kai Kaune, Fredoje, buvo baigtas statyti oranžerijų palmynas, buvo išvežtos ir palmės. Matyt, ne visas išvežė, nes didesniųjų aukštis siekė 12 m.“

Nuostabu, kad iki šiol Botanikos sodo oranžerijoje auga iš Oginskių dvaro atvežtas valgomasis kaušvis (Dioonedule). Tai retas, nykstantis, dinozaurų laikus menantis augalas. Šis vienintelis gyvas Oginskių oranžerijos egzempliorius VDU botanikos sode dabar yra pats seniausias, turintis daugiau kaip 120 metų.

Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos: muziejų duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų