Deitonas: žymūs vitražai ir lietuviška vėžlių sriuba
Augustinas: „Po ilgo važiavimo Deitono lietuvių bažnyčia buvo tikra atgaiva akims. Kiekviena jos detalė, atrodo, lietuviška ir sykiu didinga. Ypač pribloškė V.K.Jonyno sukurti vitražai, kurių kiekviename – vis kitoks koplytstulpis, o anapus altoriaus – visas Šiaulių Kryžių kalnas. Ilgai fotografavome.
Kaip pasakojo Michaelis Petkus, dar prieškariu atvykę lietuviai pasistatė labai paprastą bažnyčią. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Deitoną užplūdo lietuviai „dipukai”, pasitraukę nuo sovietų. Jiems JAV atrodė lyg tremtis, jie norėjo sukurti ten ne Gabalėlį Lietuvos, o visą Gabalą Lietuvos. Tarp jų atvyko architektų, inžinierių, menininkų – ir štai jie pavertė Deitono lietuvių bažnyčią tikra lietuvybės oaze.
Ta oazė nesibaigia Gedimino stulpais paženklintomis durimis – už jų nufotografavome tris tremtiniams skirtus kryžius, kartu simbolizuojančius ir tada sovietų sugriautą Vilniaus trijų kryžių paminklą. Tai irgi pažymėsime „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje.“
Aistė: „Bažnyčios rūsyje – pasakojo Michaelis Petkus – kasmet lietuviai renkasi valgyti tradicines Kūčias. Per kitas šventes valgo ir lietuvišką vėžlių sriubą. „Ką?“, – klausėme. Vietiniai, atrodo, nustebo dar labiau nei mes išgirdę, kad Lietuvoje niekas tokios nevalgo! Sakėme, kad pas mus net nebūtų tiek vėžlių visiems virti!
Bet Deitono lietuvių bendruomenė pakankamai sena, kad ten būtų spėjusios atsirasti naujos tradicijos: „Čia Antrojo pasaulinio karo metais sugalvojo vietos lietuviai, – sakė. – Tada daugelio mėsų vartojimui nustatyti apribojimai, pvz., per metus viena šeima galėjo sumedžioti tik vieną elnią. Tačiau vėžlienai jokių nustatytų limitų nebuvo – tai lietuviai gaudė vėžlius ir virė jų sriubą”.
Dabar gi net Deitono lietuvių restorane meniu rasi lietuvišką vėžlių sriubą. Deja, neparagavome, nes kaip tik tądien restoranas nedirbo. Tiesa, ne lietuviai skundėsi, kad visada žinosi, kada ir kur lietuviai ją verda – jau iš tolumos justi nepakeliamas kvapas.“
Susitikimas su dievdirbio dukra – pirmąja projekto rėmėja
Augustinas: „Vakare susitikome su MaryAgnes Mikalauskas. Su ja virtualioje erdvėje keliai susikirto jau seniau. Ji – mano angliško portalo apie Lietuvą „True Lithuania“ nuolatinė skaitytoja – ir jos leidžiamame parapijos laikraštyje mačiau gausybę perspausdintų mano straipsnių. Prieš keletą metų buvo malonus netikėtumas, kai ji – dar nepažįstama – el. paštu pasiūlė: „Įdėkite į savo tinklapį aukojimo mygtuką – noriu paaukoti“. Tuomet dar nebuvo projekto „Tikslas – Amerika“, negalvojau, kad kada nors susitiksime, bet štai sėdėjau jos namuose kitapus gatvės nuo lietuvių bažnyčios.“
Aistė: „Paėmėme iš jos interviu apie jos tėvą George'ą Mikalauską, vieną žymiausių JAV lietuvių dievdirbių. Tai jis statė tokius medinius kryžius ir koplytstulpius, kokių daug pažymėjome „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje nes, rodosi, kiekviena lietuvių parapija, kiekvienas klubas ir net dažna šeima privalėjo savo kieme tokį turėti. Ir MaryAgnes namai pilni jo darbų.
„Niekada neabejojau, kad esu lietuvė, – sakė MaryAgnes. – Tai, kad esu lietuvė ir katalikė, man – tiesiog įgimta“. Kalba ji angliškai, net jos tėvas jau gimė JAV, o pasiklausius jos pašėlusios gyvenimo istorijos atrodo, kad protesto vardan turėjo nusisukti ir nuo šių senų tradicijų.“
Augustinas: „Deitonas įstrigo atmintyje labiau nei tikėjausi. Jis tikriausiai per toli, kad specialiai ten važiuotum, bet kiekvienas prašalaitis be lietuviškų vietų čia gali rasti ir nacionalinį JAV oro pajėgų muziejų (galimybė įlipti į prezidento lėktuvus), ir vietą, kur broliai Wrightai ištobulino savo lėktuvą.“
Sunykusios lietuviškos vietos tarp klestinčių amišų kaimų
Augustinas: „Tolimas kelias iš Deitono į kitus „lietuviškus” Ohajo miestelius driekėsi per amišų šalį. Amišai – bendruomenė, gyvenanti tarsi XIX a. Jie mano, kad modernios technologijos atims iš jų galimybę laikytis krikščioniškų vertybių. Jie iki šiol kalba vokiškai, nors jų protėviai imigravo jau prieš kelis šimtmečius, traukdamiesi nuo religinio persekiojimo; jie iki šiol augina po 6–8 vaikus. Važiavimas nuo vienos lietuvių bendruomenės prie kitos per amišų kraštą, kur aplink – karietėlės, senoviniais rūbais vilkintys vaikai, atrodė, tarsi patekome į kostiuminę dramą.
Amišų bendruomenė, nors persikėlė į Ameriką prieš 300 metų, pasiliko labai panaši į tokią, kokia buvo tos emigracijos metu. Visiška priešingybė lietuviams iš tų Ohajo miestelių, kuriuos lankėme paskui.
Akrone teliko vienintelis lietuviškas dalykas – Birutės gatvė kadaise lietuvių valdytose žemėse. Bažnyčios – nėra, apie ją daug lietuvių nė nežino. Ir mėginimai surasti bent vieną lietuvį Akrone buvo bergždi – nors klausinėjome savo pašnekovų visuose aplinkiniuose miestuose, gal kokį pažįsta.“
JAV pramoninių miestų sunykimas – iš lietuvės lūpų
Augustinas: „Netolimame Jangstaune sekėsi kiek geriau. Susitikome su 85 m. Ruth Bundza Reedy, bene paskutine miesto lietuve. „Dar viena moteris, kuri būtų kažką žinojusi, neseniai mirė, kitai – Alzhaimeris“, – pasakojo ji.
Jos tėvas prisidėjo prie lietuvių bažnyčios statybų. Tais laikais, kai Jangstaunas klestėjo, ir čia gyveno ~400 lietuvių. Tačiau dar tarpukariu Jangstaunas ėmė smukti, baltieji (ir lietuviai) iš rajono išsikėlė. Pašnekovė pasakojo, kad net iš darbo policijoje jai teko išeiti po to, kai ten prieš kokius 40 m. pradėta diskriminuoti baltaodžius, jiems kelti gerokai aukštesnius reikalavimus siekiant paaukštinimo tarnyboje nei juodaodžiams.
O į priemiesčius jos šeima gyventi išsikėlė dar anksčiau, prieš 65 metus – ir bažnyčią nuo tada lanko nebe lietuvišką. Ruth gimtoji kalba lietuvių, bet ji kalbėjo su mumis angliškai. „Sunku per tiek metų nepamiršti kalbos, kai nėra su kuo ja kalbėti“, – sakė. Tik šen bei ten dar įterpdavo po lietuvišką žodį ar sakinį.
Iš 170 000 gyventojų, buvusių Jangstaune 1930 m., dabar beliko 67 000. Aplink lietuvių bažnyčią, kur spietėsi tvarkingi lietuvių namai, – laukymės, miškai, griuvėsiai. Bažnyčia uždaryta 1979 m., ten renkasi nebe katalikai ir nebe lietuviai.
Toks dažno JAV Vidurio Vakarų pramoninio miestelio likimas. O mes pasukome ten, kur lietuvybė laikosi daug tvirčiau, ir lietuviškų vietų pažymėsime bent dvidešimt. Į Klivlandą, į kurį Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – beje, kaip sakė Ruth Reedy, paduodama kruopščiai paruoštą savo genealoginį medį, tolimas jos giminaitis.”
Šį straipsnį parašė ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018” dalyviai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė. Ekspedicijos metu sudaromas interaktyvus internetinis lietuviško paveldo JAV žemėlapis http://www.tikslasamerika.lt ir pildoma lietuviško paveldo užsienyje enciklopedija http://www.gabaleliailietuvos.lt .
Ekspediciją galite sekti ir pirmieji apie žemėlapio bei enciklopedijos straipsnių paskelbimą sužinoti „Facebook”: http://www.facebook.com/gabaleliailietuvos .
