Šiandien jau turiu atsakymą – aplankyti Omaną. Tai vienas geriausių mano ir bendrakeleivių pastarojo meto pasirinkimų.
Nors Omanas patyrė didelę Persijos bei Indijos įtaką, ir tai nėra grynakraujė arabų valstybė, tačiau ji priklauso pagrindinėms arabų kraštus vienijančioms organizacijoms: Arabų šalių lygai, Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybai (GCC), kitoms regioninėms organizacijoms.
Kaip ir daugelis regione, šalis pagrindines pajamas gauna iš naftos bei dujų sektoriaus, tačiau reikšmingos ir žemės ūkio, transporto bei turizmo šakos.
Būdamas Omane nejučia imi jį lyginti su kitomis regiono šalimis. Ir atrandi, kad tai savita šalis, turinti daug skirtumų. Ir svarbiausia – teigiamų, jei lyginsi su kitomis.
Pirmiausia – ji mažaaukštė. Švari. Rami. Ori. Gyventojų tankumas šalyje nedidelis, o patys jie išsidėstę tolygiau nei kitur. Šalyje šiuo metu gyvena 4 milijonai gyventojų, iš jų milijonas – atvažiavėlių, ne arabų, kurie dirba visus paprasčiausius darbus – nuo griovių kasimo iki muziejaus vitrinų blizginimo. Tai prekybininkų ir jūreivių šalis, mokanti vertinti savo istoriją ir turinti nemažą tarptautinio tarpininkavimo patirtį. Savotiški Arabijos pusiasalio olandai.
Šiandien Omanas bando save pozicionuoti kaip tarpininkų naciją. Pasak omaniečių, jų islamas – ibadizmas – pats taikingiausias ir teisingiausias, net nedrįsk jiems girdint lyginti su šiitais ar sunitais. Sultonas ir jo aplinka taip pat sau daug „leidžia“ – nevengia pakritikuoti kitų arabų šalių bei palaiko santykius su visomis valstybėmis, aktyviai veikiančiomis regione, – JAV, Indija, Kinija, Iranu, Turkija, Saudo Arabija, Jemeno gentimis. Todėl tarp arabų šalių Omanas nėra itin mėgstamas už nuosaikumą ir bandymus palaikyti santykius su visais veikiančiais asmenimis.
Vos išėjus iš idealiai sutvarkyto Maskato oro uosto (vėliau sužinojome, kad jis atidarytas tik prieš 3 savaites) į veidus tvoskė tvanka ir karštis. Supratome, kad kova su jais lankantis Omane bus vienas svarbiausių dalykų.
Omano sostinė Maskatas toks pat tvarkingas ir švarus, kaip ir kiti pagrindiniai Persijos įlankos didieji miestai. Tačiau vienas skirtumas akivaizdus: miesto centras neužgrūstas dangoraižiais, ir atvykėlį žavi ne stiklu, betonu ar kitais pramuštgalviškais vėjais, o nuostabiais istoriniais objektais. Vien tik XVI a. amžiuje portugalų statyti Al-Džalalio ir Al-Miranio fortai ko verti, o jei dar į juos apšviestus žvelgi naktį!
Vienas iš pulkininkų, XX amžiuje vadovavęs sultono karinių pajėgų įgulai Maskate, šį kalėjimą pavadino „tikra pragaro skyle“.
Abu fortai buvo pastatyti senojo Maskato uostui saugoti iš abiejų įlankos pusių dar portugalų valdymo laikotarpiu, XVI amžiuje. Šie fortai ne vieną kartą turėjo atlaikyti Osmanų imperijos, vėlesniais amžiais aktyviai veikusios regione, laivyno antpuolius. XVIII amžiuje fortai kentėjo ir nuo persų.
Al-Džalalio fortas ilgą laiką tarnavo kaip karališkosios šeimos prieglobstis neramiais laikais arba kaip kalėjimas taikos metu. Prie jo sutiktas policininkas pasakojo, kad visą XX amžių iki 1970-ųjų forte buvo pagrindinis Omano kalėjimas. Kalinimo sąlygos jame buvo labai rūsčios: vienas iš pulkininkų, XX amžiuje vadovavęs sultono karinių pajėgų įgulai Maskate, šį kalėjimą pavadino „tikra pragaro skyle“.
Dabar jis paverstas privačiu muziejumi, pasakojančiu Omano kultūros istoriją, kuris, deja, prieinamas tik šalį lankantiems aukštiems svečiams. Al-Miranio fortas irgi naudojamas tik valstybinių švenčių ir priėmimų metu. Kita vertus, tai menka bėda, nes tiems, kam tikrai įdomi šalies istorija ir kultūra, yra puiki alternatyva – Omano nacionalinis muziejus.
Nė vienas privatus muziejus Maskate negali lankytojui pasiūlyti to, ką gali Nacionalinis. Aplankiau daugybę muziejų įvairiose šalyse, ir esu priekabus lankytojas, tačiau čia radau beveik tobulą muziejų. Gal jo koncepciją kūrė ir ne patys omaniečiai, o geriausi tokio žanro ekspertai, tačiau reikia pripažinti, kad jie tai padarė tikrai gerai. Autentiškų eksponatų demonstravimas puikiai suderintas su interaktyviomis instaliacijomis, edukaciniais stendais, o muziejaus erdvės labai apgalvotos.
Vaikščiojant muziejaus salėmis į akis krito ne tik dėmesį patraukianti ekspozicija, bet ir palei sienas vaikštantys savotiški šešėliai – muziejaus tarnautojai su šluostėmis ir stiklo valiklio buteliukais rankose. Kol vėpsai į eksponatus, jie lyg ir nematomi, tačiau vos tik vaikas savo amžinai lipniomis rankytėmis prisiglaus prie stiklo, ar tu pats netyčia prakaituota kakta stuktelsi į idealiai nuvalytą vitriną, tau nuėjus keletą metrų, tarnautojas jau bus „įvykio vietoje“ ir dėmę ant stiklo kaip mat sunaikins.
Beje, tobulai švarūs ir prabangieji muziejaus tualetai. Oi, tik nereikia šaipytis – patys žinote, kad geras teatras ir muziejus prasideda būtent rūbine ir tualetu, sudarančiais pirmąjį įspūdį lankytojui.
Aplankiau daugybę muziejų įvairiose šalyse, ir esu priekabus lankytojas, tačiau čia radau beveik tobulą muziejų.
XV a. pradžioje Omano sostinė Maskatas tebuvo mažytis uostelis, kuriame laivai papildydavo vandens atsargas. Tačiau strateginė padėtis jau XVI a. miestą pavertė svarbia prekybine kryžkele, kur kirtosi pirklių, gabenančių prekes iš Azijos Europos link, keliai. Tuo metu dabartines vidines Omano dalis valdė Arabijos imamatas, o siaura pajūrio juosta buvo Persų karaliaus Ormūzo valdos. 1497 m. portugalui Vasco da Gamai atradus jūros kelią į Indiją, portugalai mikliai ėmė telkti prieskonių, šilko ir kitų rytietiškų prekybos monopolį savo rankose, norėdami išstumti egiptiečius, variusius prekybą per Raudonąją jūrą.
1507 m. portugalų admirolas Albuquerque nusiaubė Omano pakrančių miestus, taip pat ir Maskatą, o gyventojus be ceremonijų išskerdė. Portugalai pasistatė savo fortus, sandėlius, bažnyčias ir ilgam buvo atleisti nuo bet kokių muitų vietiniams valdytojams mokėjimo. Maskatas tapo ramia užuovėja portugalams, kurios ilgą laiką niekas nedrįso atakuoti. Tačiau po šimto metų regione vis aktyviau ėmė reikštis olandai ir anglai. Dėl kitų šalių pirklių veiklos prekyba neklestėjo taip, kaip portugalai tikėjosi, o dėl anglų susitarimų su persais portugalams apskritai užsidarė Persijos rinka. Karinių bazių bei laivyno išlaikymas Omano pakrantėse Portugalijai ėmė kainuoti nepakeliamai daug, ir ji turėjo atsitraukti. Taip nuo 1630 metų Persijos įlankos regione ėmė dominuoti Anglija ir Olandija.
XVII a. pradžioje Omaną valdęs Nasiras bin Murshidas sugebėjo suvienyti visas gentis ir portugalus išstūmė iš visų vidinių sričių. Portugalai liko tik Maskate, iš kurio jiems irgi teko pasitraukti 1650 m. Tai data, kai Omanas ėmė virsti vis stipresne jėga, įsigalinčia regione, o portugalų valdoms Indijoje ir Rytų Afrikoje iškilo reali grėsmė.
Visas XVIII amžius praėjo Omano gentims kariaujant tarpusavyje, su Arabijos imamatu ir persais.
1833 metais Omanas pirmasis iš arabų kraštų sudarė draugystės ir navigacijos sutartį su JAV, taip garantuodamas sau galingą sąjungininką jūrų prekyboje. Štai ką reiškia prekybininkiška omaniečių nuovoka ir patirtis.
1837 m. sultonas Saidas bin Sultanas užkariavo Mombasą Kenijoje, o 1840 m. sostinę perkėlė iš Maskato į Stauntauną Zanzibare.
Zanzibaro sultonatas, pavaldus Omano sultonui, gyvavo nuo XIX a. vidurio iki 1963 m., kai sultonas buvo priverstas pripažinti jo suverenumą Kenijai. Zanzibaro sultonatas apėmė siaurą dabartinės Kenijos pakrantės ruožą (vadinamąjį Svahilio krantą) ir Zanzibaro salą. Sultonas ten mėgdavo leisti laiką.
Taip jau įdomiai išėjo, kad pirmuoju Zanzibaro sultonu tapo tuometinis Maskato ir Omano sultonato valdovas, sultonas Saidas bin Sultanas. Pastarajam mirus, jo „palikimas“ buvo padalintas, ir Zanzibaro sultonatas virto atskiru valstybiniu vienetu, atskirtu nuo Maskato ir Omano. Tačiau pirmieji keturi naujojo sultonato sultonai buvo Saido bin Sultano sūnūs. Beje, istorikų teigimu, Saidas bin Sultanas turėjo net 36 vaikus.
Valstybė ilgą laiką vadinosi Maskato ir Omano sultonatu. Bet 1962 m. šalyje kilo Dhofaro sukilimas, kurį skirtingais etapais palaikė Sovietų Sąjunga, Kinija, Irakas, Pietų Jemenas. Sukilimas buvo nukreiptas prieš šalies vyriausybę, remiamą Didžiosios Britanijos ir Irano. Ir nors po ilgo kovos laikotarpio 1976 m. sukilimas baigėsi vyriausybės pergale, tačiau šalį jis pakeitė neatpažįstamai: ji buvo stipriai modernizuota.
Be kita ko, šalis 1970 m. įgavo dabartinį Omano sultonato pavadinimą, o turtingiausias Maskato regionas tiesiog tapo naująja valstybės sostine. 1970 m. įvyko perversmas, kurio metu sultonas Saidas bin Taimūras (tėvas) buvo nuverstas, o naujuoju sultonu tapo jo sūnus, Kabusas bin Saidas, tebesultonaujantis ir šiandien.
Būnant Maskate neprotinga būtų neapšniukštinėti vieno didžiausių Maskato architektūrinių ansamblių – Sultono Kabuso Didžiosios mečetės. Tai elegantiškas, klasikinio arabų stiliaus, tuo pačiu modernus smiltainio pastatas. Tai tikrai įspūdingas statinys ir reginys.
Mečetė buvo pradėta statyti, kai 1992 metais sultonas nusprendė, jog šalis turi turėti Didžiąją mečetę. Tarptautinio konkurso būdu buvo parinktas projektas bei rangovas, ir 1994 m. statyba prasidėjo. Ji truko 6 metus ir 7 mėnesius. Į mečetės sienas sudėta 300 000 tonų indiško smiltainio. Pagrindinės kvadratinės 75 m pločio ir 75 m ilgio maldos salės kupolas iškilęs į 50 m aukštį, o pagrindinio minareto viršūnė siekia net 90 m. Kampiniai minaretai – 45 m aukščio. Pagrindinėje maldos salėje vienu metu gali melstis 6 500 vyrų ir 750 moterų. Aplink pagrindinę maldos salę esančiose nedengtose erdvėse gali melstis dar 14 000 maldininkų, taigi, iš viso vienu metu Didžiojoje mečetėje nesunkiai telpa 20 000 maldininkų.
Didžioji mečetė buvo inauguruota 2001 m. gegužę. Be to, kad didžiulė mečetė tobulai atlikta ir tvarkinga, ji pasižymi kitomis įdomybėmis: maldininkų automobiliams aplink mečetę įrengtas nemokamas parkingas, mečetėje paklotas 1 700 000 000 mazgų turintis persiškas kilimas, sveriantis 21 toną, ir kabo 14 metrų aukščio Italijoje gamintas didžiausias pasaulyje kandeliabras iš 1122 lempučių, sveriantis 8,5 tonos.
Iš išorės ne mažiau įspūdinga ir nauja Mohamedo Al Amyno mečetė, atidaryta 2014 metais. Tačiau užmojai su Didžiąja mečete nesulyginami – joje tegali vienu kartu melstis „tik“ 2 100 maldininkų. Mečetė užburiančiai atrodo naktį, kai tamsoje išryškėja aiškiai apšviesti aukso spalvos kupolai. Mečetėje yra įkurta ir biblioteka.
Maskate nemažai privačių muziejų, įsteigtų senuose kilmingų asmenų rūmuose. Vienas iš tokių – Bait Al-Zubair, kuriame sukaupta nemaža etnografinė, taikomojo meno į istorinių ginklų – chandžarų – kolekcija.
Al Alamo (Vėliavos) rūmai – viena iš šešių sultono rezidencijų – stovi ant senojo Maskato uosto įlankos kranto. Nors ir nedideli, tačiau išskirtinės architektūros ir Maskato kontekste „skamba“ originaliai ir harmoningai. Tiesa, sultonas čia negyvena ir rūmai tarnauja kaip sultono rezidencija įvairių valstybinių ceremonijų metu. Rūmai šioje vietoje jau stovi apie 200 metų, tačiau mėlynai auksišką išvaizdą, kokia yra šiandien, įgavo 1972 metais. Stovint prie pagrindinių rūmų vartų, kyla jausmas, jog tai, ką matote yra šiek tiek skiriasi nuo kitų matytų pasaulio sostinių. Rūmai elegantiški, bet kuklūs, skirtingai nuo kitų sostinių grandiozinių pastatų ar jų ansamblių. Aplink rūmus išsidėstę vyriausybiniai pastatai apdailinti baltu marmuru, tačiau labai elegantišku ir su niekuo nesumaišomu omanietišku stiliumi, fasaduose gausu medinių balkonėlių.
Maskato centriniame kvartale – Mutroje – vakarais verda pagrindinis Omano sostinės gyvenimas. Čia pat ir krantinė, ir turgus, ir mečetės, ir bankai, ir kavinės. Šalia įlankoje sūpuojasi sultono jachtos.
Mutroje esančiame dengtame Al Dhalamo (Tamsiajame) turguje galima rasti įvairiausio rytietiško gėrio. Istorikai tvirtina, kad ši turgavietė yra viena seniausių arabų pasaulyje. Nenuostabu – per šias vietas ilgus šimtmečius prekės iš Kinijos ir Indijos keliavo į Europą. Šis turgus nėra tipiškas turistinis turgus, kuriame įprasta mulkinti užsieniečius žioplinėtojus. O tokių čia tikrai nemažai – už kilometro plūduriuoja juos atplukdę kruiziniai laineriai. Tačiau turguje kartu su turistais apsiperka ir vietiniai žmonės.
Ypač gyvas turgus tampa Eidų – musulmoniškų religinių švenčių – metu, kai į turgų suplūsta daug Omano vidinių sričių gyventojų, atvykstančių pirkti drabužių ir papuošalų. Be šių gėrybių čia galima įsigyti įvairių namų rakandų, avalynės, kvepalų, smilkalų, prieskonių, įvairiausių sidabro gaminių – nuo omanietiškų papuošalų iki suvenyrinių ginklų ir indų, spalvingų staltiesių, lovatiesių ir skarų, diržų, rankinių, omanietiškų puodų ir kavinukų ir, be jokios abejonės – chandžarų – tipiškų omanietiškų durklų, vaizduojamų net valstybės herbe ir esančių nedaloma vyriško etninio kostiumo dalimi. Chandžarai tokie meniški ir įdomūs, kad net sūnus išreiškė norą įsigyti suvenyrinį omanietišką durkliuką.
Oficialiai tvirtinama, kad dabartinis Omano sultonas Kabusas bin Saidas Al Saidas yra didelis operinio meno mylėtojas. Nežinia, kaip yra iš tikrųjų, tačiau būtent jis užsakė pastatyti visiškai naują Karališkosios operos pastatą ir omaniečiai tai padarė puikiai. Be puikaus architektūrinio atlikimo, didelio sodo, naujausios multimedinės įrangos salėje paminėtina ir tai, kad 2011 m., atidarant rūmus, operoje dainavo Plasidas Domingas. Man tai padarė didesnį įspūdį nei aukšti dangoraižiai ar teniso kortai ant jų stogų.
Maudantis Maskato vakaruose esančiame Kurumo paplūdimyje nemaloniai nustebino tai, kad vanduo Omano įlankoje buvo labai šiltas. Jūros dugnas labai lėkštas ir tik pabridus giliau galima šiek tiek atgaivinti kojas. Tačiau kol išbrendi į krantą, atrodo lyg kažkas tave aplietų karštu dušu – priekrantėje vanduo nemaloniai šiltas. Taigi, jokios atgaivos šios maudynės nesuteikia. Užtat vietiniai čia mėgsta stebėti saulėlydžius.
Bus antra dalis
