Vieni atsiliepia baugiai, pašnibždomis, vos ne kaip apie vaiduoklį, kiti –šviesiai, vardindami gerus darbus paprastiems žmonėms… O visa tiesa slypi trumpame sakinyje, įrašytame nuo jo sprendimų bei rankos nukentėjusiems žmonėms atminti skirtoje memorialinėje lentoje: „Mes esame tai, ką paliekame kitiems.“
P.Escobaro tema šiuo metu užtektinai spekuliacijų – giminaičiai organizuoja daug kainuojančius informacinius turus jo keliais, brolis išleido knygą, kurioje perša oficialiai versijai priešingą išvadą apie šios istorijos baigtį… Vengdami galimo subjektyvumo, palydovu pasirinkome universiteto istoriką, šiuolaikinės istorijos specialistą Mario Guerrero.
Visada yra galimybė rinktis
Kolumbijoje tuoj po 1940 metų vyko pilietinis karas tarp dviejų politinių frakcijų – konservatorių ir liberalų. Klestėjo smurtas. Besikaunantiems tarpusavyje prilipo pavadinimas „Los banditos“. Būtent kaimo varguomenė terorizavo vidurinės klasės ir aukštuomenės žmones. Liaudis juos laikė didvyriais. Be abejo, tai vyko dėl vyriausybės neveiklumo, nesirūpinimo paprastu žmogumi, dėl sukarintų grupuočių, taip pat ir revoliucionierių, veikusių perdėm savavališkai, siautėjimo.
Nuo 1960 metų Amerikoje išpopuliarėjo iš pradžių marihuana, vėliau kokainas. Pablo Escobaro, gimusio 1949 m. gruodžio 1 d., netenkino mokytojavusios motinos ir ūkininkavusio tėvo statusas bei gaunamos pajamos (šeima, gyvenanti Medeljine, Rio Negro rajone, priklausė vidurinei klasei).
Jis „užuodė“ didžiulius pelno srautus iš narkotikų verslo ir 1972 metais, pradėjęs nuo nedaug, įsismagino. Metė mokslus, susidėjo su Medeljino nusikaltėliais, pirko kokainą ir gabeno jį į JAV. Vos tik atsirasdavo priešų, jis jų šaltakraujiškai atsikratydavo. Per trumpą laiką Escobaras įkopė į prekybos kokainu viršūnę. Užsiėmė ir stambaus masto vagystėmis, pasižymėdamas keistu dosnumu – vogtais pinigais apipildavo bendrininkus. Netruko pajusti, kad turi charizmos, traukia žmones, yra tikras lyderis, tad drąsiai prisiėmė atsakomybę už turtingo, žmonių nemėgstamo pramonininko nužudymą…
Gražūs atsiliepimai išlikę apie P.Escobaro meilę šeimai. Jis vedė jaunutę – 15 metų – merginą ir susilaukė dviejų vaikų. Ypač mylėjo ir garbino dukrą Emanuelą.
Nuo mažo žiupsnelio iki galingos laboratorijos
Prekyba narkotikais išsiplėtė iki didžiulio narkobiznio tinklo visoje Amerikoje. P.Escobaras tapo Medeljino narkotikų kartelio įkūrėju. Jo bendrininko Carloso Lehderio iniciatyva kartelis sukūrė nuosavą oro trasą, jungiančią Kolumbiją su JAV. Kiekvienas narkotikų prekeivis, gabenęs prekę iš Kolumbijos, gaudavo 35 proc. komisinį atlyginimą. Kalbama, kad norinčių užsidirbti nestigo.
1976 metais „Medeljin“ kartelis sukūrė kokaino gamybos laboratoriją – tai buvo puikiai sustyguota struktūra: nuo kokos lapų derliaus iki paruoštos produkcijos pardavimo JAV. Čia pasižymėjo organizacijos smegenimis vadinamas, antruoju smuiku grojęs, nes buvo atsargesnis, jo pusbrolis Gustavo de Jesús Gaviria Rivero. Tuo tarpu už jį jaunesnis Pablo, dar neturėdamas nė 30 metų, kontroliavo viską ir visus, papirkinėdamas tuos, kurie pasiduodavo paperkami, o kitus pašalindamas. Pablo vadovavosi vieninteliu principu: „Pinigai arba mirtis.“
Netrukus Medeljino karteliui priklausė 80 proc. kokaino pramonės. Jis buvo vertinamas keliais milijardais dolerių. P.Escobaras buvo labai turtingas. Bet jis nebuvo iš tų lėbautojų, mėgusių triukšmingus vakarėlius. Vis dėlto troško pripažinimo, taigi, dalijosi pinigais... Jis vystė sporto infrastruktūrą savo mieste, tiesė kelius, statė namus vargšams, net investavo į egzotinius gyvūnus, pvz., dramblius.
O svajodamas apie Medeljiną be lūšnų, daugybę pinigų skyrė giminių namams, vadinamiems „Monaco“, pastatyti. Žmonės vyko pasižiūrėti kylančių namų, augo jo, kaip gero žmogaus, reputacija, deja, nusikaltimų tik daugėjo...
Kur pinigai, ten ir valdžia
Jis mėgino prilygti garsiam Meksikos padaužai, revoliucionieriui Francisco „Pancho“ Villai, kuris kovojo su JAV interventais, dvarininkais, vyriausybe. P.Escobaras mezgė naudingas pažintis, kviesdamas į vakarėlius politikus bei kitas įžymybes. Siekdamas įteisinti savo pramonę, kandidatavo rinkimuose ir buvo išrinktas parlamento deputatu.
Pablo vadovavosi vieninteliu principu: „Pinigai arba mirtis.“
Norams ribų nebuvo, – o kodėl jam netapus Kolumbijos prezidentu? Tačiau jo populiarumo žvaigždė, švietusi Medeljine, nešvytėjo Bogotoje, Kolumbijos sostinėje. Populiarus ir žmonių mylimas kandidatas į prezidentus Luisas Carlosas Galanas pasmerkė nusikalstamą P.Escobaro veiklą, paskelbė sieksiąs užkirsti kelią neteisėtai narkotikų gamybai. Teisingumo ministras Rodrigo Lara Bonilla tam pritarė.
1984 metais sausio mėnesį Escobaras buvo pašalintas iš Kongreso, o po trijų mėnesių buvo nužudytas ministras Rodrigo Lara Bonilla. Žmonės buvo sukrėsti, P.Escobaro populiarumas tapo dviprasmis – žmonės ėmė perprasti, kame čia šaknys...
Netramdomas įsiūtis pareikalavo aukų
Kolumbija pradėjo savotišką pilietinį karą. Šalis, taip pat ir kitos Lotynų Amerikos šalys, pvz., Peru, spaudžiamos prezidento George'o W. Busho, pasirašė sutartį išduoti Jungtinėms Valstijoms narkotikų prekeivius. Mat Kolumbijoje šie nusikaltėliai būdavo greitai paleidžiami arba net kalėjime tęsdavo nelegalią prekybą. O štai JAV teisėsaugos būtų baudžiami labai griežtai.
1985 metais P.Escobaras ir kiti prekiautojai (įskaitant antrą galingą kompaniją „Cali Cartel“) nusprendė pasipriešinti. Lapkričio mėnesį P.Escobaro pasamdyti kairieji užpuolė Kolumbijos Aukščiausiąjį teismą. Sureagavo kariuomenė. Žuvo 97 žmonės, iš 24 teisėjų – net 11. Be to, buvo sunaikinti ekstradicijos dokumentai. Nežinia, kiek šis įvykis nulėmė, tačiau kitais metais Kolumbijos Aukščiausiasis teismas panaikino ekstradicijos sutartį, pasirašytą su JAV. Vis dėlto jau po kelių dienų šią sutartį sugrąžino naujasis Kolumbijos prezidentas Virgilio Barco Vargas.
1989 m. Escobarui nepavyko susitarti su vyriausybe, kad ši panaikintų sutartį ekstradicijos klausimu. Netrukus, rugpjūčio 18 d., tribūnoje, prieš pradėdamas savo kalbą, buvo nužudytas kandidatas į prezidentus Luisas Carlosas Galanas.
Kolumbiečiai sureaguoja – įvardija P.Escobarą kaip nusikaltėlį tautai. Šis nenurimo ir toliau tęsė terorą – įsakė susprogdinti Kolumbijos oro bendrovės „Avianca“ keleivinį lainerį „Boeing 727“, kuriuo turėjo skristi kandidatas į prezidentus Césaras Gaviria, kuris, laimė, pakeitė savo planus. Per išpuolį žuvo visi 107 lėktuvo keleiviai.
Medžiojamasis diktavo savo sąlygas
P.Escobaras toliau karaliavo: prekyba narkotikais tęsėsi, jis valdė daugybę nekilnojamojo turto visoje Kolumbijoje, jis išvengė kaltinimų, papirkinėdamas politikus, valstybės tarnautojus, policiją, o ūkininkai bei valstiečiai jį vis dar rėmė. Jis puldavo valdžią, žurnalistus, nekaltus žmones. Kas savaitę Medeljine suskaičiuodavo apie 200 žuvusiųjų, vien tik šiame mieste sprogo per 70 bombų.
Pagaliau buvo sukurta elitinė specialistų grupė, kad sučiuptų šį pavojingą žmogų. Pirmiausia buvo išaiškinti ir sulaikyti P.Escobaro bendrininkai. Persekiojamasis suprato, kad anksčiau ar vėliau jis paklius teisėsaugai. Tad ėmėsi naujo plano: pagrobė ne tik savo vaikus ir šeimos narius, bet ir daugiau žmonių. Šis akibrokštas suveikė – ekstradicijos kontraktas su JAV, išduoti Amerikai narkotikų platintojus, buvo panaikintas.
1991 metais birželio 19 dieną P.Escobaras „pasidavė“ valdžiai. Jis diktavo savo sąlygas – sutiko prisiimti baudžiamąją atsakomybę už nesunkų nusikaltimą mainais už visų kitų nusikaltimų nurašymą. O Kolumbijos prezidentui rūpėjo baigti smurtą šalyje.
Pastatė pats sau „kalėjimą“
P.Escobaras pats sau pasirinko sargybinius ir pagal savo planą pasistatė kalėjimą, vadinamą Katedra. Ji pastatyta kalnuose, 500 metrų aukščiau nei Medeljinas, o šalia – priebėga jo draugams ir šeimai. 11-metei dukrai – mažas namelis, iš kurio ši per teleskopą galėjo stebėti pasaulį...
Kalėjimas labiau primena sporto ir pramogų klubą (su platforma sraigtasparniui nutūpti, su sporto aikštynu, treniruokliais, žirgynu). Šiuo metu šią buvusią Katedrą galima atpažinti tik iš išorinių sienų, vidus negrįžtamai pakeistas naujų savininkų.
Čia Escobaras puikiai jautėsi – rengdavo vakarėlius, kviesdavosi draugus... Jis ateidavo ir išeidavo, kai panorėdavo. Specialioji policija negalėdavo privažiuoti arčiau nei per 20 km.
„Kalėdamas“ P.Escobaras ir toliau vadovavo prekybai kokainu ir netgi nuėjo pavojingai toli – nužudė kai kuriuos savo kartelio narius, kurie neva jį apvogė. Valdžios institucijos sureagavo. 1992 m. liepos 22 dieną prezidento įsakymu P.Escobaras turėjo būti perkeltas į realų kalėjimą. Bet jam pavyko papirkti kareivius ir pabėgti.
Ir tik tada, kai nuo jo bombos priešais knygyną žuvo 21 žmogus, o daugiau kaip 70 buvo sužeisti, sujudo paprasti piliečiai. Susibūrė budrių asmenų grupė („Los Pepes“). Deja, kariavo panašiais metodais – išpuoliais, bombomis prieš P.Escobaro šeimą, gimines, draugus. Šlavė visus, susijusius su juo... 1993 m. rudenį „Medeljin“ kartelis buvo išardytas, o izoliuotas, sekamas ir gaudomas jo valdovas pasijuto bejėgis, kai mėgino išvežti šeimą iš šalies ir tai jam nepavyko.
Kur P.Escobaras paslėpė savo lobius ?
1993 m. gruodžio 1-ąją P.Escobaras šventė savo gimtadienį. Kitą dieną jis buvo aptiktas Los Olivos, vidutinės klasės Medeljino rajone. Namą apsupo ir jo asmens sargybinį nušovė specialioji policijos grupė. Ištrūkęs P.Escobaras šoko ant stogo, parkrito. Bandantį atsistoti jį pakirto trys kulkos (viena į galvą, už ausies).
Gruodžio 3 dieną tūkstančiai kolumbiečių išėjo į Medeljino gatves, įvykis visus vienaip ar kitaip sukrėtė. Pabiro daugybė legendų apie jo gyvenimo pabaigą. Pasak giminaičių, jis pats nusišovė, pasak kitų, „Cali“ kartelis (konkurentai) inkriminavo vyrus į jį persekiojusią grupę. Bet įdomiausia tai, kad iki šiol ieškoma P.Escobaro paslėptų lobių.
Pasak mūsų palydovo istoriko, gali būti, kad daugelis išpuolių buvo ne paties P.Escobaro, bet ir „Cali“ kartelio darbas, nes interesai dėl narkotikų biznio buvo vienodi. Jų bendras priešas – vyriausybė ir ekstradicijos įstatymas. Bet tai, žinoma, nė kiek nesumažina šio žmogaus kaltės. Savo pasakojimą istorikas baigė liūdesio gaidele: „Šiuo metu prekyba narkotikais klesti Meksikos karteliuose...“
Epilogas
Kas ištiko P.Escobaro šeimą? Dukra pasikeitė pavardę ir diskretiškai gyvena užsienyje. Sūnus, architektas, taip pat pasivadinęs kita pavarde, dirba ir gyvena Argentinoje. Žmona, sėkmingai užsiimanti nekilnojamuoju turtu, manoma, irgi slapstosi Argentinoje.
„Monaco“ pastatus valdžios institucijos susprogdino kaip įrodymą, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą – nuo galios viršūnės iki visiško nulio tik vienas žingsnis.
Namų vietoje – memorialinis parkas žuvusiesiems atminti. Šalia daugybės citatų, išrašytų marmure, lankytojų širdis labiausiai paliečia daug sakantis trumpas sakinys: „Mes esame tai, ką paliekame kitiems.“
