„Istoriniai reliktai. Kiekviena stipresnė ar ilgiau trunkanti audra pajūryje pažeria įvairiausių staigmenų. Šiandien man pasisekė, nes teko išvysti tikrai labai retą vaizdą. Prie pietinio molo, Kopgalyje, jūra taip nuplovė paplūdimį, kad visu gražumu pasirodė labai įdomūs slėpiniai. Betoninės statinės. Jų paprastai nesimato, būna užneštos smėliu, ir tokias nuotraukas galima padaryti turbūt kartą per dešimtmetį (pirmą kartą bačkos buvo atidengtos po Anatolijaus uragano 1999 m.). Iš kur jos čia atsirado ir kam skirtos? – sekmadienį socialiniame tinkle publikuodamas nuotrauką rašė D.Nikitenka.
– Teko kalbėtis su istorikais, kurie patikino, jog tai – sudužusio garlaivio „Grisslan“ krovinys. XX amžiaus pirmojoje pusėje, 1924 metų pavasarį, į Klaipėdos uostą buvo plukdomas švediško cemento krovinys. Statinėse. Per kilusią audrą laivas patyrė katastrofą, nuskendo šalia uosto vartų ir užkimšo uosto įplauką, trukdė laivybai. Nurimus audrai buvo nuspręsta laivą pašalinti, tačiau kur dėti sušlapusio ir sustingusio cemento statines, kurių buvo šimtai? Klaipėdiečiai sumaniai statines panaudojo krantui sutvirtinti (Kopgalyje ir I Melnragėje). Matyti, kaip gražiai jos suguldytos.
Pažvelgus į 1926 m. darytą nuotrauką, statinės kai kur net dviem aukštais rikiavosi gal 50 metrų linija. Buvo pinamos ir žabtvorės, siekiant „gaudyti“ smėlį. Naudojant įvairias hidrotechnines priemones kranto linija prie pietinio molo 1835–1878 m. prasiplėtė net apie 600 metrų. Daug vargo buvo su tais uosto įplaukos užnešimais smėliu. Krūvos pinigų išleista, daug triūso įdėta. Na, o tos statinaitės, ko gero, puikiai iliustruoja posakį „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Po nakties, paros ar dviejų šių reliktų vėl nebesimatys.“
Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas antrina D.Nikitenkai pasakodamas, jog iš tiesų prieš kone šimtą metų uosto vartuose nutiko nelaimė ir jos metu nuskendo laivas. Šio laivo istorija yra eksponuojama Lietuvos jūrų muziejaus istorinėje salėje, skirtoje laivų katastrofoms.
D.Elertas pasakoja, jog istorijos pradžia sietina su 1924 m. kovo 17 diena, kai laivą ištiko nelaimė.
„Vokiečių burinis motorlaivis „Grisslan“ plaukė su 340 tonų cemento iš Gotlando. Tas cementas buvo visas supakuotas į medines statines. Plaukiant į mūsų vartus, deja, buvo nepataikyta, įvyko nelaimė ir krovinys nuskendo. Susidarė didelė problema tuometinei uosto laivybai, nes šis nuskendęs laivas trukdė toje vietoje. Iškilo klausimas, ką gi daryti. Buvo pasitelkti narai, spec. technika, porą metų šią problemą bandė spręsti. Sprogdinimai ir įvairūs darbai buvo atliekami“, – pasakojo D.Elertas.
Ištraukus dalį nuskendusio krovinio anuomet iškilo antra problema – kam gi jį panaudoti? Medinės radinio dalys buvo panaudotos kurui, o štai pats cementas įvairiems uosto įrenginiams. Dalis iš kelių šimtų laivo gabentų statinaičių, apie 20–30, buvo panaudota sutvirtinant Kopgalį. Tiesa, čia suguldytos ne pačios statinės, o iš jų ištrauktas turinys – betono luitai, atkuriantys statinės formą. Tyrinėjimai parodė, jog medienos čia nesama.
Tas cementas buvo visas supakuotas į medines statines. Plaukiant į mūsų vartus, deja, buvo nepataikyta, įvyko nelaimė ir krovinys nuskendo.
Dalis betoninių „statinių“ buvo panaudota ir Melnragėje, tačiau čia jos neišliko, mat ši teritorija buvo aktyviau perstatinėjama.
Cementas į Klaipėdos uostą anuomet keliavo bendrovės „Sandėlis“ užsakymu, kuri užsiėmė eksportu. Kokybiškas Gotlando cementas naudotas ne tik uosto darbams, tačiau keliavo ir į kitus miestus, pavyzdžiui, Kauną.
Istoriją vis atveria audros
D.Elerto teigimu, ši laivo istorija galbūt būtų nugrimzdusi į gilią praeitį ir nežadintų vaizduotės, jei ne dvi aplinkybės.
„1926 metais buvo daryta fotografija, kurioje matome cemento statinaites, išdėstytas šioje vietoje. Jau tada kilo klausimų, kas čia per daiktas, kaip jos čia atsidūrė. Kita aplinkybė – Anatolijaus uraganas, kuris praktiškai nunešė dalį Kopagūbrio, ir jos iškilo į paviršių. Po Anatolijaus užsimiršo, smėlis nusėdo, pasislėpė po smėliu statinės. Po paskutinės audros vėl išlindo į paviršių“, – pasakojo D.Elertas.
Tyrinėjo ir cemento istoriją
Gana išsamiai nelaimę savo straipsnyje „Cementinio akmens luitai Kuršių nerijos Kopgalyje: kilmė ir susidarymo aplinkybės“ aprašo mokslininkas Arminas Štuopys, tyrinėjęs ir cemento istoriją. Straipsnyje autorius rėmėsi ir anuometinės spaudos aprašymais apie nelaimę.
„Pastebėto motorinio burlaivio pasitikti išplaukė locmanų tarnybos garlaivis von Schlieckmann (vėliau pervadintas Šarūnu), tačiau burlaivis jo sekti nesugebėjo, silpnas Grisslan variklis neįveikė sustiprėjusio vėjo sukeltų bangų ir laivas pasisuko bortu į bangą. Periodiškai smūgiuojančios bangos išmušė triumo liukų dangčius ir per keletą minučių burlaivis nuskendo farvateryje, apie 400 m į šiaurės vakarus nuo šiaurinio molo 6–8 m gylyje. Iš vandens kyšojo tik laivo stiebai ir vairinės stogas. Septyni įgulos nariai buvo išgelbėti, o laivo žūties vieta buvo pažymėta žaliu plūduru su raudona vėliava.
Laivo korpusas ir iš vandens kyšantys stiebai kėlė pavojų farvateriu plaukiojantiems laivams, todėl nuskendusį laivą stengtasi greičiau iškelti, o nepavykus – planuota sprogdinti. Apie 350 t keliamosios galios laivas gabeno cementą iš Visbio vienai stambiausių Klaipėdoje prolietuviškos pakraipos verslininkų vadovaujamai ekspedicijos ir laivų agentavimo bendrovei „Sandėlis“, taigi „gotlandišką“ cemento siuntos kilmę liudijo tik nuoroda, kad laivas plaukė iš Visbio uosto“, – rašoma mokslininko straipsnyje.
Spėjama, kad kai kurios laivo korpuso dalys liko jūros dugne ir iki šiol bangų bei srovių nešiojamos ties Melnrage.
Tiesa, autorius patikslina, jog tyrinėjant cemento kelią padaryta prielaida, kad jis buvo plukdomas tiesiogiai iš 1917 m. pradėtos ir 1919 m. baigtos statyti Slite miestelio cemento gamyklos, nes Visbyje cementas nebuvo gaminamas.
„Narai tęsė cemento statinių kėlimo darbus, bet laivo iškelti jau buvo nebeįmanoma. Spėjama, kad kai kurios laivo korpuso dalys liko jūros dugne ir iki šiol bangų bei srovių nešiojamos ties Melnrage. Tikėtina, kad 2007–2009 m. šiame paplūdimyje išmestos medinio laivo liekanos priklauso tam pačiam „Grisslan“, – rašoma straipsnyje.
