Kodėl būtent žąsys? Čia galima grįžti beveik šimtą metų atgal ir prisiminti A.Smetonos Lietuvą ir kaimą nuo paukštininkystės krizės gelbėjusį įsaką.
1934 metais istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad pablogėjus Lietuvos ir Vokietijos santykiams, pastaroji uždraudė lietuviams išvežti iš savo šalies daugiau kaip pusę milijono žąsų. Klausimas, ką daryti su tokiu kiekiu paukščių valdžios buvo išspręstas paprastai – tiesiog griežtai liepta valdininkams, o vėliau ir miestiečiams juos pirkti. Žinoma, visos žąsys nupirktos nebuvo, geriausiu atveju – pusė, tad valstiečių ir dvarų kiemai buvo pilni šių didelių baltaplunksnių paukščių.
Pakruojo dvaras, turėdamas didžiulį ūkį, tuomet taip pat augino ne vieną šimtą žąsų. Šiandieninio dvaro ūkio, kuriame taip pat nemaža augintinių, prižiūrėtoja Enzelmutė dar ir šiandien mena žąsų ganymą: „Kad nelakstytume be veiklos ir nekrėstume zbitkų, tėvai su kitais kumečių vaikais mus išsiųsdavo ganyti dvaro žąsų ir, neduokdie, kokia būtų įsisukusi į daržą ar dvaro gėlyną – patys būtume su rykštele per uodegas gavę“, – prisimena dvaro gyventoja.
Ir priduria: „Mums, vaikams, žąsų ganymas ir vaikštinėjimas paukščiams iš paskos, žinoma, būdavo nuobodi veikla, tad kai prisisukdavome iki valiai birbynių, renkdavome lenktynes, kurio žąsis greitesnė – o tada jau darydavosi smagu“.
Štai taip iš kasdienio darbo gimė smagi, šiandien vėl atkurta pramoga.
Galimybė pamatyti ir sudalyvauti žąsų lenktynėse savaitgaliais pritraukia visą būrį mažųjų smalsuolių, kurie ne tik mielai dalyvauja ir rungtyniauja, bet ir būna apdovanoti dvaro gaspadinių ruoštais gardumynais.
Pakruojo dvaras – didžiausia Lietuvoje išlikusi vokiečių baronų Roppų valdyta dvaro sodyba. Čia naujam gyvenimui prikelti 26 pastatai ir atkurta tikra XIX a. pab. – XX a. pr. dvaro kasdienybė, kur lankytojai tampa tikrais praeities dvaro gyventojais, autentiškoje atmosferoje patiriančais dvariškas akimirkas.
