Keliaujant nuo vienos iki kitos vietos ne tik geriau pajunti miesto gyvenimą, bet pavyks atrasti ir vietų, apie kurias net nenutuokėte – ir kurios gal net labiau pavergs širdį.
Taip nutiko ir Pakruojyje, kuriame 15min lankė du išskirtinius ir didelę istorinę vertę turinčius objektus: vos prieš kelis mėnesius atvertą vienintelę Lietuvoje gaisrinės stoginę ir stebinančio intensyvumo spalvų sinagogą, garsėjančią ir už Lietuvos ribų.
Neplanuotai gidė nuvedė pasivaikščioti ir jai gražiausia šio miesto gatve, kuri unikali savo pastatais. Ji tarsi nukelia į tarpukario Lietuvą ir stebina labai gražiai išsilaikiusiais bei autentiką išsaugojusiais senaisiais žydiškais pastatais.
Ugniagesių ir pramogų vieta
Šis iš pirmo žvilgsnio buvusią bažnyčią primenantis pastatas toks išskirtinis, kad jį net į savo miestelį nusikopijavo Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Bet nuo šio rudens jau nebereikia grožėtis tik kopija – galima aplankyti ir restauruotą originalią šimtametę gaisrinės stoginę, tiesa, atstatytą. Ji – vienintelė tokia Lietuvoje.
Pastatas yra išskirtinis, bet per ilgus apleidimo metus buvo ir apleistas, ir perstatytas. Restauracija pareikalavo daug darbo ir pokalbių su kultūros paveldo specialistais, sulaukė nemažai kritikos, bet rezultatas miestiečius džiugina.
„Senieji pakruojiečiai sako, kad stoginė buvo viso miestelio dominantė. Stovėjo aukštai iškilęs bokštas, aikštė, čia buvo traukos centras. Tikimės, ir vėl toks bus“, – 15min sakė R.Budrienė, Pakruojo Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja. Tą sufleruoja ir lankytojų susidomėjimas – atverta vos kelis mėnesius, ji jau sulaukia nemažai smalsuolių.
Naujai atgimusioje gaisrinėje dabar dera duoklė šio pastato istorijai, Pakruojui ir jo menininkams bei naujos kultūrinės veiklos.
Pakruojis prieš šimtą metų buvo nedidelis medinis miestelis, dažnai kentėjęs nuo gaisrų. Kaip pasakojo R.Budrienė, 1928 m. miestelio bendruomenė susivienijo ir pastatė ugniagesių draugijos stoginę.
Medinis aukštesnis bokštelis buvo skirtas gaisrininkų „rankovių“ džiovinimui, kitose patalpose buvo laikomas likęs inventorius. Dirbo pasamdytas budintis ugniagesys-sargas, o kiti gaisrininkai anuomet buvo savanoriai.
Stoginė tapo ir įvairių susirinkimų, pasilinksminimų vieta. Pilietine sale pavadintoje erdvėje vykdavo pobūviai, šokiai, koncertai, vaidinimai, veikė bufetas, buvo rodomi kino filmai. Tiesa, vieną kartą filmo seanso metu užsidegė juosta, tad nuo to laiko atsirado ir budintis ugniagesys.
Laikui bėgant, salė virto garažu. Pastačius naują priešgaisrinio departamento pastatą, 1995 m. stoginė buvo uždaryta ir ilgainiui tapo apleista.
Viltys ją sutvarkyti nerimo, bet tik prieš kelerius metus imtasi darbų. „Praėjo beveik 30 metų, kol pakruojiečių svajonė išsipildė“, – tarstelėjo R.Budrienė.
Sulaukta nemažai kritikos
Svajonė nebuvo lengvai pasiekiama. 2019 m. vykdant restauravimo darbus buvo kilęs nemažas visuomenės pasipiktinimas – didžioji dalis į Kultūros paveldo sąrašą įtraukto objekto buvo nugriauta – teliko viena originali siena.
Praėjo beveik 30 metų, kol pakruojiečių svajonė išsipildė
Viduje – taip pat nedaug autentiškų detalių. Galima pamatyti senąją vėtrungę, o lipant į taip pat atstatytą bokštelį dar galima pamatyti ir senąsias pastato medines detales. Pastato istoriją primena ir šalia jo eksponuojama originalios sienos dalis.
Kaip yra rašęs portalas „Statyba ir architektūra“ (sa.lt), sienų nugriovimu piktinosi asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“, architektai-restauratoriai, tačiau buvo patikinta, kad viskas vyksta su Kultūros paveldo departamento žinia.
R.Budrienė pridūrė, kad iki šių dienų buvo mažai ir teišlikę objektų, kuriuos būtų galima eksponuoti – sovietinės okupacijos metais čia stovėjo automobiliai, buvo garažas. Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą bokštelyje buvo įrengta rankinė sirena, tačiau jos nebelikę, jos vietoje dabar kabo varpelis, kurį lankytojus ragina paskambinti.
Buvo bandyta ieškoti, kur įsigyti senovinę ranka sukamą sireną, tačiau nesėkmingai. O tų, kas dar galėtų pasidalinti prisiminimais apie Pilietinę salę, jau nebėra.
Įamžintas ir žinomo avangardisto atminimas
Kaip buvusios istorijos liudininkas buvo paliktas salės pavadinimas – ji ir vėl vadinasi Pilietine. Čia ir vėl, viliamasi, bus patraukli kultūrinė erdvė, kurioje eksponuojamos parodos, vyksta susitikimai, kameriniai renginiai – tokios erdvės miestui labai trūko. Įrengtas ir atminimo kambarys avangardistui, dailininkui, vitražistui, lėlininkui Stasiui Ušinskui.
„Profesorius Ušinskas susijęs su Pakruoju nepaneigiamai – tai yra jo gimtinė, – apie menininką pasakojo R.Budrienė. – Jo pažintis su didžiuoju menu prasidėjo Pakruojo dvare, kur dirbo jo senelis, ir gabų jaunuolį pastebėjo dvarininkai. Leido jam prisiliesti ir prie meno vertybių, ir bibliotekos. Tikriausiai ten ir užgimė kūrybinė sėkla, kuri kūrėjo sieloje nerimo visą gyvenimą.“
S.Ušinskas iš Pakruojo išvažiavo gana anksti, bet čia iki šiol didžiuojamasi savo miestiečiu – menininkas yra pirmūnas ne vienoje srityje. „Apie jį kalbame ir kaip apie vitražo specialistą, ir kaip apie monumentaliosios tapybos pradininką, figūrinio stiklo gamintoją. Pirmasis sukūrė marionetes, yra lėlių teatro pradininkas“, – vardijo R.Budrienė.
Pakilus į bokštelį, atsiveria Pakruojo panorama. Galbūt ypatingo grožio vaizdo nėra, kadangi senamiesčio čia visai mažai belikę, jis užstatytas naujais pastatais. Bet smalsu pasidairyti, kuo gyvena kelių tūkstančių gyventojų miestas.
„Senojo Pakruojo nėra daug išlikę“, – pripažino R.Budrienė. Bet juk svarbiausia – ne kiekybė, o kokybė. Ne pastatų skaičius, o kaip jie išlaikę autentiką, kokią istoriją mena. Štai tokio objekto kaip už kelių minučių nuo stoginės esanti sinagoga galėtų pavydėti bet kuris miestas Europoje.
Spalvomis ir piešiniais stebinanti unikali sinagoga
220 metų stovinti Pakruojo sinagoga vėl atvira lankytojams jau ketverius metus, ir tikriausiai dažnas yra matęs bent jau jos interjero nuotraukas. Bet toji magiška, stebinanti ir intensyvi mėlyna sienų spalva, intriguojantys piešiniai ant lubų ir ypatinga estetika pribloškia, kai visą šį unikalumą išvysti savo akimis. Tai vienintelė tokio puošnumo ir tokio dydžio medinė sinagoga Rytų Europoje.
Šią medinę sinagogą Pakruojo žydų bendruomenė pasistatė dar 1801 m. Tuomet tai buvo jau trečioji sinagoga mieste, kuriame žydai pradėjo kurtis dar XVIII a. pirmoje pusėje ir ėmė verstis prekyba, amatais. Iki šių dienų išliko tik šioji – nebeliko nei taip vadinamos kasdienės, žieminės, stovėjusios šalia, nei kiek žemiau palei upę buvusios, skirtos neturtingiems štetlo gyventojams.
Tai vienintelė tokio puošnumo ir tokio dydžio medinė sinagoga Rytų Europoje.
„Dabar tai ne tik seniausias medinis pastatas Pakruojyje, bet ir seniausia medinė sinagoga Lietuvoje. Unikali ne tik savo amžiumi, skaičiuojanti 3-ią šimtmetį, bet ir užburiančiu interjeru“, – pasakojo gidė Gitana Maasienė.
Tokias neįprastai, bet kartu ir šventiškai bei prabangiai atrodančias ryškias maldos namų sienas sunku būtų rasti kur nors kitur. Su gide net ir pasijuokėme, kad „sinagoga lyg ir ne tokia, kaip turėtų galbūt būti“. Kas matę tokią ryškią mėlyną spalvą maldos namuose?
Pasirodo, tikroji sienų spalva kurį laiką buvo mįslė. Interjero restauracijos darbai buvo vykdyti pagal rastas 1938 m. darytas Chackelio Lemcheno nuotraukas. Jose įamžinta akis ilgam į skliautus prirakinanti tapyba, simbolizuojanti Rojų su įvairia augalija ir realiais bei mistiniais gyvūnais.
Sinagoga išskirtinė ir dėl šių piešinių – tokie yra labai retas atvejis sinagogoje. „Pakruojyje mes turime gyvūnų vaizdavimą. Iškreiptų truputėlį, ne visai natūralių, bet gyvūnų. Vis dėlto tradiciškai sinagogose draudžiama atvaizduoti žmogų ir gyvūnus. Dėl to, jei jau vaizduojama, tai jie būdavo nepanašūs į tikrus, dažniausiai – mitologiniai. Kur kas dažniau ant sinagogų sienų buvo vaizduojami augaliniai motyvai“, – 15min yra pasakojusi VU Istorijos fakulteto profesorė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Daugiau skaitykite čia: Medinės sinagogos: kiek jų išlikę ir ar sugebėsime jas išsaugoti?
Nuotraukose buvo matyti ir iki mūsų dienų neišlikusios detalės – puošnus drožinėtas aron kodešas, kuriame buvo saugoti Toros ritiniai, bei speciali Toros skaitymui skirta paaukština vieta – bima.
Spalvų mįslė
Ch.Lemcheno fotografijose matėsi ir tapetų raštas, tačiau nuotraukos – juodai baltos, tad jų spalva tebebuvo mįslė. Atsakymą į ją pateikė atrasti stebėtinai geros kokybės 1885 m. popieriniai tapetai. Anot G.Maasienės, jie buvo rasti restauravimo metu ant sienojų, puikiai išsilaikę ir dabar eksponuojami pagrindinėje sinagogos erdvėje, susiliejantys su pagal juos sukurtais naujaisiais.
Šie išlikę tapetai dabar be galo svarbūs paveldo prasme, bet net ir prieš pusantro šimto metų buvo didelė vertybė. Kaip pasakojo gidė, tais metais tapetų Lietuvoje dar niekas net negamino. Šie buvo atvežti iš Rygos ir Pakruojui padovanoti turtingo žydo, o iš kur jie atkeliavo į Rygą – neaišku.
Buvo rastos ir lentos su autentiškais – taip pat intensyvių spalvų – dažais. Iš jų buvo atkurta reikalinga 12 spalvų paletė, kad sinagoga būtų tokia graži.
„Atrodo iš pirmo žvilgsnio, kad gal ir per daug tų spalvų, bet akivaizdžiai matosi – sinagoga buvo šventinė. Tos spalvos išties sukuria šventę“, – kalbėjo gidė, ir neįmanoma su ja nesutikti.
Lanko net užsieniečiai
Per Antrąjį pasaulinį karą išžudžius Pakruojo žydus likusi apleista, sinagoga buvo ir sporto klubu, ir kino teatru, galiausiai liko stovėti tuščia ir apleista. Jau buvusi ir taip prastos būklės, 2009 m. sulaukė dar vieno išbandymo – gaisro, kuris labai stipriai nuniokojo pastatą. Pasak G.Maasienės, tuomet sinagoga buvo šiek tiek sutvirtinta, ir pradėta ieškoti sprendimų, ką daryti toliau.
Galiausiai 2017 m. ji buvo atverta visuomenei – dabar jau nebe kaip sakrali, o kultūrinė erdvė. Čia galima ne tik apsilankyti, bet ir dalyvauti įvairiuose renginiuose, edukacijose.
„Nuo sinagogos atidarymo joje jau apsilankė virš 38 tūkst. lankytojų, – pasidžiaugė G.Maasienė. – Manau, kaip tokiam mažam miestui tai yra didelis skaičius. Kas važiuoja į dvarą, užsuka pasmalsauti į mūsų sinagogą. O garsas apie ją pasklidęs tikrai plačiai – lanko svečiai ir iš kitų šalių.“
Įdomiausia gatvė Pakruojyje
Iš viso Lietuvoje likę vos 17 medinių sinagogų, bet tai – didžiausias jų skaičius Europoje. Kiek jų iš viso buvo Lietuvoje, sunku pasakyti – tokių nuoseklių tyrimų trūksta. Bet jeigu jau vien tokiame nedideliame mieste kaip Pakruojis jų buvo trys...
„Pakruojo istorija neįsivaizduojama be čia gyvenusių žydų“, – pabrėžė G.Maasienė. Nors jų po Holokausto Pakruojyje iki šiol nelikę nė vieno, bet priminimai apie jų gyvenimą regimi toli gražu ne tik sinagogoje. Žinant, kur pasivaikščioti, nustebins labai gražiai išsilaikę senieji žydiški pastatai ir gatvė, tarsi nukelianti į tarpukario Lietuvą.
Apsigyvenę čia XVIII a. pr. jie daug prisidėjo prie miesto suklestėjimo. Pavyzdžiui, jau 1932 m. į miestą buvo pradėta tiekti elektra – tai dėka brolių verslininkų Dovydo ir Šolimo Maizelių, čia pastačiusių grūdų malūną.
Pakruojo istorija neįsivaizduojama be čia gyvenusių žydų.
Pradėję kurtis Pakruojyje, žydai netrukus čia sudarė daugumą – apie 70 proc. vietos gyventojų. Kaip pasakojo gidė, Pakruojis XVIII–XIX a. buvo tikras žydų miestelis – štetlas. Žydai kūrėsi daugiausiai vienas šalia kito, jų apgyvendintos buvo dvi miesto gatvės. Viena – vadinama turtingųjų, dabar turinti Vytauto pavadinimą ir gerokai pasikeitusi.
Antrojo – laikyta „neturtingųjų“, nusidriekusi nuo sinagogos palei upę. Iki šiol išsaugojusi daug autentiškumo ir kaip prisipažino G.Maasienė – jai pati gražiausia visame mieste.
„Na taip, pavargę ten pastatai. Bet tuo ir unikali gatvė – kad tokia išlikusi, stipriai nerenovuota. Mano manymu, ji tik puošia Pakruojį“, – užtikrintai kalbėjo ji ir prisiminė, kad girdėjusi ir komentarą, kad joje „tik ir kurti filmus iš tarpukario“ iš šios sferos žmonių.
Išvedusi pasivaikščioti šia gatve G.Maasienė prisipažino, kad jai tas nusistovėjęs skirstymas į „turtingųjų“ ir „vargingųjų“ gatves atrodo kiek keistas. „Net nesinori man jų taip įvardinti. Abiejose gatvėse vyko panašus gyvenimas – daugybė amatininkų, įvairiausių parduotuvių, veiklų. Ką galite ir matyti čia – namų durys veda tiesiai į gatvę. Tiek vienoje, tiek kitoje gatvėje gyveno daug žymių žmonių, kurie prisidėjo, kad Pakruojis augtų kultūriškai ir ekonomiškai“, – pasakojo gidė.
Tuo ir unikali gatvė – kad tokia išlikusi, stipriai nerenovuota. Mano manymu, ji tik puošia Pakruojį, – sakė G.Maasienė.
Visai šalia sinagogos stovėjo trys labai svarbūs miestui pastatai: rabino namas, košerinė štetlo mėsinė ir... degtinės „Monopolis“. Pastaroji varykla-parduotuvė veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ji buvo uždengta, tačiau palikta nedidelė anga – per kurią gyventojai galėjo įsigyti šio gėrimo.
Netoliese – ir buvusi Štetlo ligoninė, kurios pastatas iki šiol likęs beveik visiškai nepasikeitęs. Šioje gatvėje dirbo ir garsusis Pakruojo gydytojas Markas Šreiberis. „Dėl jo dar 1932 m. Pakruojyje atsirado rentgeno aparatas – įsivaizduokit, tarpukaryje čia jau buvo diagnozuojamos plaučių ligos!“ – susižavėjimo miesto istorija neslėpė gidė.
M.Šreiberis, anot jos, garsėjo ne tik kaip puikus gydytojas, bet ir kaip labai geras žmogus. Liudijimai yra, kad dažnas, kuris neturėjo pinigų, buvo gydomas veltui.
„Bene pats gražiausias pastatas man yra tas raudonų plytų – buvusi Liekės Burmonienės štetlo vaistinė. Čia dabar gyvena žmonės, bet jie labai gražiai prižiūri namą, išlikę daug autentikos“, – pakruojiečius gyrė G.Maasienė.
Dar už kelių namų – raudonomis plytomis ir rožinės spalvos fasado dalimi su išlikusiu senuoju užrašu „Spaustuvė“ akį traukiantis pastatas. Minėtieji broliai Maizeliai čia ketino įkurti žydų literatūros knygyną, jau rinko tam knygas. Bet visus planus sumaišė karas, per kurį Pakruojyje buvo įkurtas getas, o galiausiai visi iki vieno miesto žydai nužudyti.
Būtina paminėti ir tolėliau esantį Pakruojo malūną, kurio apleistą teritoriją dabar juosia aukštos tvoros. Būtent jis buvo labai reikšmingas objektas Pakruojo suklestėjimui.
„Jo produkcija papirko savo kokybe – ji buvo paklausi ne tik čia, bet keliavo ir už rajono ribų. Vos atidarę malūną, broliai jame įdarbino virš 80 gyventojų – sukūrė darbo vietų, kurios buvo labai reikalingos.
Belieka paspėlioti, kaip būtų atrodęs Pakruojis, jeigu nebūtų buvę karo.
Darbuotojams buvo labai puikios sąlygos, – dėstė gidė. – Maizeliai labai greitai suprato – jeigu nori geros, išskirtinės produkcijos, tavo darbuotojai turi turėti geras gyvenimo sąlygas. Taigi jie įrengė net ir bendrabučio tipo kambarius, kad galėtų dirbti ir iš toliau atvažiavę žmonės, buvo knygynas darbuotojams, poilsio kambariai – tai, kas atrodo sunkiai įsivaizduojama, kad galėjo būti iki Antrojo pasaulinio karo.“
Šiandien malūnas stovi apleistas, begriūnantis, parduodamas. Tik norinčių pirkti neatsiranda.
„Bet ta didybė dar matosi – kokia didžiulė jo teritorija, – intrigavo G.Maasienė. – Belieka paspėlioti, kaip būtų atrodęs Pakruojis, jeigu nebūtų buvę karo.“