Kurhauzas
Kurhauzas dažnai vadinamas Palangos kurorto simboliu. Jo istorija siejama su grafų Tiškevičių šeima. Apie 1877 m. šioje vietoje grafo Juozapo Tiškevičiaus įsakymu buvo pastatytas restoranas, vėliau jis išplėstas ir įkurtas pirmasis miesto viešbutis. Čia veikė ir skaitykla, vykdavo spektakliai bei koncertai, buvo įrengta žaidimų salė, biliardas. Kurhauzas visada buvo kultūros židinys, todėl greitai išpopuliarėjo tarp kurorto lankytojų. 2002 m. pastatas sudegė ir tik po 10 metų buvo atstatytas. Dabar čia įsikūręs Palangos kultūros centras, autentiškai atkurtoje kurhauzo salėje vyksta įvairūs kultūros renginiai.
Palangos koncertų salė
1907 m. grafas Feliksas Tiškevičius Palangoje pastatė Vasaros teatrą. Jame tilpo 600 žiūrovų. Tačiau po metų pastatas sudegė ir buvo atstatytas gerokai mažesnis. 1939 m. pastatyta nauja Vasaros estrada (archit. Vadimas Lvovas), o 1971 m. iškilo dar erdvesnis (tilpo 1000 žmonių) pastatas (archit. Vytautas Gerulis). Jis naudotas 40 metų. 2015 m. atidaryta nauja moderni 5000 kv. m koncertų salė, kurioje telpa 2200 žiūrovų. Tai daugiafunkcis pastatas, todėl jo erdves galima pritaikyti įvairaus pobūdžio koncertams, konferencijoms. Koncertų salėje įrengtos itin modernios technologijos. Pastate panaudota daug medienos, kuri dera prie kurorto architektūros.
J.Basanavičiaus gatvės vilos, Jūratės ir Kastyčio skveras
Palangoje galime pasigrožėti Lietuvos pajūrio kurortams būdingomis XIX a. medinėmis vilomis. Vilos pradėtos statyti grafų Tiškevičių valdymo laikais – tuo metu Palanga buvo vienas svarbiausių šalies kurortų. Vaikščiodami J.Basanavičiaus gatve apžiūrėkime išraiškingų formų fachverko konstrukcijos vilas: „Meilutę“, „Gražiną“, „Viliją“. J.Basanavičiaus gatvė – tai beveik 500 m ilgio alėja, kurioje gausu prekyviečių, kavinių, pramogų. Alėjos pabaigoje įkurtas Jūratės ir Kastyčio skveras. Jį puošia meilės ir ištikimybės simbolis – legendinių įsimylėjėlių – jūrų dievaitės Jūratės ir žvejo Kastyčio – skulptūra (skulpt. Nijolė Gaigalaitė). Perėję skverą įžengsime į kopas. Čia pat – Palangos tiltas, ant kurio poilsiautojai pasveikina jūrą, o vakarais palydi saulę.
Palangos tiltas
1824 m. Palangos valdą su dar keliais dvarais nupirko grafas Mykolas Tiškevičius (1761–1839). Tiškevičiai norėjo atgaivinti Palangos uostą, pastatė tiltą į jūrą, įsigijo garlaivį „Feniksas“. Uostą netrukus užpustė smėlis. XIX a. pabaigoje grafai prisidėjo ir prie naujojo tilto statybos: kelių šimtų metrų ilgio tiltas buvo skirtas tik pasivaikščiojimams. Lietingomis dienomis jis sutraukdavo daug poilsiautojų – tilto pradžioje buvo įrengtos pastogės nuo lietaus. Iki Palangos prieplaukos buvo nutiesti siaurojo geležinkelio bėgiai. Jais vasaros metu atvirais vežimėliais buvo vežiojami poilsiautojai. Prie tilto 1899 m. buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. 1997 m. iškilo dabartinis L formos tiltas į jūrą. 2010 m. jis rekonstruotas.
Birutės alėjos vilos
Kunigaikštienės Birutės vardu pavadintoje alėjoje, miškingiausioje gatvėje, iki Antrojo pasaulinio karo buvo 11 sodybų su 17 pastatų. Kiekviena vila turėjo savo pavadinimą ir unikalią atsiradimo istoriją. Vien grafai Tiškevičiai alėjoje pastatė devynias vilas. Vėliau jie pasiliko tris, o kitas pardavė. Čia anuomet stovėjo „Jūros akis“, „Karininkų ramovė“, „Mahorta“, „Cukrainė“ ir kitos. Du vienodi pastatai buvo pavadinti „Romeo“ ir „Džuljeta“. Vilos buvo skirtos vasaros poilsiui, o žiemą pastatus saugodavo sargai. Visos jos priklausė turtingoms ir įtakingoms šeimoms. Vilos – medinės, dažniausiai kelių aukštų, su mansardomis. Kiekvienas architektas jas projektavo kuo įmantriau, daugelis pastatų vizualiai priminė fachverko konstrukciją.
Vila „Anapilis“ – Palangos kurorto muziejus
Išvaizdi medinė „Anapilio“ vila laikoma viena gražiausių kurorte. Ji pastatyta XIX a. pabaigoje ir buvo valdoma Tiškevičių šeimos – priklausė grafienei Sofijai. Ilgą laiką vila buvo vadinama savininkės vardu, o „Anapilio“ pavadinimas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, kai pastatą nusipirko bankininkai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Pastate, be daugybės kambarių, buvo didelė salė-valgykla, vilos išorę puošė bokšteliai, vėliau – balkonai. Tarpukariu viloje mėgo lankytis prezidentas Aleksandras Stulginskis, dainininkas Kipras Petrauskas. Po Antrojo pasaulinio karo ji nacionalizuota, vėliau įkurtas „Jūratės“ sanatorijos klubas. 2016 m. po rekonstrukcijos pastatas vėl atvėrė duris lankytojams – čia atidarytas Palangos kurorto muziejus, įrengtos salės renginiams. Rekonstrukcijos metu pastate atrasti vėjo vargonai – jų galima pasiklausyti užsukus į muziejų.
Birutės parkas
Vienas gražiausių ir turtingiausių dvaro parkų šalyje – Palangos gintaro muziejų supantis Birutės parkas. Čia poilsiautojai užsuka pasigrožėti pražystančiais gėlynais, trykštančiais fontanais, tvenkiniuose plaukiojančiomis gulbėmis, pasivaikščioti parko takais, stilingais tilteliais. Parke gausu ir skulptūrų, o už buvusių dvaro rūmų puikuojasi rožynas. Šį įspūdingą peizažinį parką XIX a. kūrė žymus prancūzų architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi. Parke išsaugotas senasis pušynas, Birutės kalnas, Žemaičių kalnelis su senaisiais kapais. Ant Birutės kalno galėjo būti stebimas Saulės ir Mėnulio judėjimas, braižomi kalendoriai, nes čia buvusioje pagoniškoje šventykloje randama alko stulpų. Dar ir dabar laiptais užlipę į šią kalvelę pamatysime senąją koplyčią, puoštą Liudo Pociaus kurtais vitražais. Papėdėje stovi Birutės skulptūra (skulpt. Konstancija Petrikaitė-Tulienė, 1965 m.).
Tiškevičių dvaro rūmai
Feliksas ir Antanina Tiškevičiai savo rezidencijai pasirinko šalia jūros esančią vietą, vietinių vadintą Birutės mišku. Rūmai buvo pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto Franco Švechteno projektą. Tai neoklasicistiniai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. Rūmų fasadus puošia išlikę kartušai su Tiškevičių ir Koržbok-Lonckų herbais, bareljefinės dekoracijos. 2006 m. rasti architekto brėžiniai ir dokumentai liudija, kad tuometiniai rūmai buvo aprūpinti naujausia technine įranga: čia buvo kanalizacija, centrinis šildymas, virtuvė su liftu, buvo tiekiamas šaltas ir karštas vanduo. Paskutinis Tiškevičių giminės palikuonis Alfredas Tiškevičius (1913–2008) mirė Varšuvoje, palaidotas Palangos kapinėse
Gintaro muziejus
Tiškevičiai itin domėjosi gintaro kolekcionavimu. Buvusiuose jų rūmuose 1963 m. buvo įkurtas Palangos gintaro muziejus. Bėgant metams gintaro kolekcijos gausėjo, o iki 1970 m. muziejuje buvo apsilankę net milijonas žmonių. Kasmet muziejus sulaukia didelio būrio lankytojų, norinčių pasigrožėti net 4,5 tūkst. gintaro eksponatų. Po rekonstrukcijos 2016 m. muziejus vėl atidarytas lankytojams. Dabar čia galime išvysti atkurtą senąjį rūmų interjerą, pasižvalgyti po didįjį saloną, grafienės buduarą, svetainę, grafo kabinetą, pamatyti Tiškevičių surinktų dailės kūrinių. Gintaro ekspozicija yra atnaujinta ir modernizuota, veikia gintaro dirbinių parduotuvėlė, muziejus yra pritaikytas neįgaliesiems. Gintaro muziejaus menėse ir terasose rengiami koncertai, edukacinės programos, įvairios parodos.
Antano Mončio namai-muziejus
Naujienos.html Antano Mončio namai-muziejus traukia ne tik meno mėgėjus, bet ir vaikus, nes eksponuojamas skulptūras galima liesti. Tokia buvo paskutinė menininko, skulptoriaus modernisto valia. A.Mončys gimė netoli Palangos – Mončių kaime, esančiame Kretingos rajono savivaldybėje. Dėl karo turėjo išvykti į užsienį, gyveno ir kūrė Prancūzijoje. Muziejuje galima apžiūrėti maždaug 200 menininko darbų: skulptūrų, piešinių, grafikos darbų, koliažų, švilpių ir kaukių.
Jono Šliūpo memorialinė sodyba
Žymaus lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjo, aušrininko, pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo (1861–1944) memorialinė ekspozicija įkurta name, kuriame jis gyveno kaip burmistras nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios iki 1944 m. Ekspozicija supažindina su pagrindiniais J.Šliūpo gyvenimo ir veiklos faktais. Namuose atkurtas tarpukario Lietuvos inteligento namų interjeras. Ekspozicijos dalis skirta pirmam lietuvių nacionalinio atgimimo laikraščiui „Aušra“ (1883–1886 m.) bei Palangos miesto istorijai. Sodyba – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.
Vytauto gatvė
Viena pagrindinių Palangos gatvių pavadinta Vytauto vardu. Šioje gatvėje galime aplankyti senąją vaistinę (Vytauto g. 33), kuri įkurta 1827 m. Ši vaistinė išgarsėjo iš Rygos kilusio vokiečio vaistininko Vilhelmo Johano Griuningo dėka (1845–1910 m.). Jis sukūrė stiprų žolelių gėrimą „Trejos devynerios“. Šį gėrimą sudaro 27 rūšių augalų žiedų, lapų, šaknų ir vaisių mišinys. Vaistinės pastatas kelis kartus restauruotas (XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje), kurį laiką (1944–1951 m.) jame buvo NKVD būstinė, atgavus Nepriklausomybę įkurta vaistinė. 2015 m. renovuotoje vaistinėje įsikūrė svečių namai. Vytauto g. 72 esanti Vasaros skaitykla duris atvėrė 1966 m. Ji buvo itin populiari sovietiniu laikotarpiu. Šio statinio architektūra pagal ano meto standartus išsiskyrė – banguota stogo linija buvo siejama su pajūriu. 1979 m. šalia iškilo skulptūra „Mergaitė“. 2014 m. Palangos vasaros skaitykla paskelbta kultūros paveldo objektu. Vytauto ir J.Simpsono gatvių sankryžoje rasime Skulptūrų parką, kuriame puikuojasi 28 skulptūros. Jas kūrė žymūs Lietuvos skulptoriai. Šalia šių kūrinių iškilo ir dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno skulptūros, sukurtos gyvenant išeivijoje (JAV).
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Pirmoji Palangos šventovė iškilo apie 1540 m., netrukus XVI a. ją pakeitė nauja, o šią – trečioji. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia statyta 1898–1907 m. pagal architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą. Nors ji pašventinta 1906 m., tačiau vidaus darbai truko dar keletą metų, o didysis altorius baigtas įrengti tik tarpukariu (1927 m.). Neogotikinei Palangos bažnyčiai puošnumo suteikia ryškus išorės akcentas – rozetė, trikampiai frontonai, nišose įkomponuoti laikrodžiai, smailiaarkiai langai. Palangos bažnyčia buvo restauruojama nuo 2007 m. 2011 m. gavo vertingą dovaną – Šv. Roko sidabrinį relikvijorių, atgabentą iš Romos.
Grojantis fontanas
Jau kelerius metus Palangos gyventojus ir svečius džiugina grojantis fontanas, kuriam panaudota 260 vandens purkštukų ir 48 spalvų šviestuvų. Kelis kartus per dieną nemokamai apie valandą grojantis fontanas siūlo melodijas išsirinkti ir iš specialaus sąrašo. Sumokėjęs trumpąja žinute, kiekvienas gali pasirinkti melodiją ir bet kada ją išklausyti. Kiekvienam kūriniui yra priskirtos skirtingos vandens ir šviesų kompozicijos, priklausomai nuo muzikos keičiasi vandens čiurkšlių aukštis, kryptis, fontano apšvietimas. Fontanas vandens čiurkšlę išstumia į 8 m aukštį.
Vaikų parkas
Naglio alėjos ir Šermukšnių gatvės sankirtoje, greta pušyno, įkurtas parkas yra visai šalia dviračių tako, netoliese ir jūra. Šis parkas siūlo nemokamų pramogų įvairaus amžiaus vaikams – aikštelės įrenginiai suskirstyti pagal amžių, kai kurie siekia iki 7 m aukščio. Konstrukcijos yra iš klijuotos medienos ir plastiko, aplink jas supiltas pajūrio smėlis, o visa teritorija apželdinta pieva. Vaikų parko teritorija yra aptverta, saugoma stebėjimo kameromis, šalia veikia kavinukė, pastatyti suolai tėveliams prisėsti, veikia belaidis interneto ryšys.
Naglio kalnas
Manoma, kad kalnas, esantis kurorto šiaurinėje dalyje, galėjo būti minimas dar XV a. Kryžiuočiai norėję čia statyti pilį, bet dėl nuolat pustomo smėlio šio ketinimo neįgyvendinę. Tai – 15 m aukščio smėlio kopa, vėliau apželdinta medžiais ir krūmais. Legendoje pasakojama, kad šioje vietoje milžinui Nagliui žmona supylusi kapą. Šaltiniuose teigiama, kad XV–XVI a. čia buvusi šventvietė, alkakalnis. Šalia kalno rasta kuršių žvejų gyvenvietės pėdsakų. 2015 m. Naglio kalną papuošė tautodailininkų Alberto ir Lino Žulkų kurtas 4,5 m aukščio ąžuolinis informacinis stendas. Jis pakeitė senąjį sutrešusį stogastulpį ir tapo „Europos paveldo dienų“ akcentu. Šį kalną galima pasiekti pėsčiomis ir dviračių taku.
Šventoji
Šventoji – sena žvejų gyvenvietė. XV–XVI a. ji buvo pranašesnė už Palangą ir konkuravo su Klaipėda. Iki pat XVII a. į Šventąją atvykdavę anglų, švedų, olandų laivai su prekėmis. 1701 m. uostas sugriautas, tarpukariu buvo vykdomi jo atstatymo darbai. 1973 m. Šventoji tapo Palangos kurorto dalimi ir pamažu prarado uosto funkcijas. Šiuo metu yra planuojami uosto atstatymo darbai. Ties Šventosios uosto vartais, šalia medinio tilto liekanų, 1982 m. buvo pastatyta 4 m aukščio skulptūrų kompozicija „Žvejo dukros“. Skulptorė Zuzana Pranaitytė pavaizdavo tris į jūrą žiūrinčias ir iš ten sugrįžtančio tėvo belaukiančias merginas.
Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčia
Naujoji Šventosios bažnyčia, pradėta statyti 1991 m. ir pašventinta 2003 m. Bažnyčią suprojektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir Gintaras Aperavičius. Laikinoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1929 m. prelato Jurgio Galdiko iniciatyva jo sesers Monikos Kaunienės sodyboje. Bažnyčios pavadinimas „Stella Maris“ reiškia „Marija, Jūrų Žvaigždė“. Jos žalvarinis varpas su užrašu „Mark Ulman, Karaliaučius 1608 m.“ yra senesnis už visus Palangos bažnyčių varpus.
19 senovės gyvenvietė 55.996781, 21.08781 XX a. viduryje, nusausinus pelkę, atrasta senoji Šventosios gyvenvietė. Iškasti 42 akmens amžiaus radiniai. Taip pat atkasta gintaro dirbtuvė su žaliava ir gintariniais papuošalais. Dar toliau rasta užtvanka, naudota žvejybai. Vietovė bėgant amžiams buvo stipriai apgadinta, ypač melioracijos metu XX a. Pavyko ištirti apie 13,6 tūkst. kv. m plotą. Šios vietovės radinius galima apžiūrėti Palangos gintaro muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Žemaičių alkas
Jonpaparčio gatvės pabaigoje, šalia sanatorijos „Energetikas“, lankytojai ras Žemaičių alką. Tai – ant kopos 1988 m. atstatyta pagoniška šventa vieta su paleoastronomine observatorija. Teigiama, kad tokia observatorija stovėjusi XV a. ant Birutės kalno Palangoje. Dabar šioje vietoje pastatyti mediniai stulpai, kurie pavadinti baltų mitologijos dievų ir deivių vardais. Vakare, kai leidžiasi saulė, pagal stulpų šešėlius galima apskaičiuoti pagonybės laikų kalendorines šventes. Kai kurios jų čia ir švenčiamos.
VERTA APLANKYTI!
Būtingė
Vietovė, kurioje šiandien įsikūrusi Būtingės gyvenvietė, kadaise priklausė Livonijai (istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje). 1507 m. ties perkėla per Šventosios upę buvo įkurtas Būtingės dvaras. XVII a. pabaigoje jis tapo valstybės nuosavybe, suklestėjo, o gyvenvietė nustelbė net Šventąją. 1921 m. Būtingė atiteko Lietuvai įvykus teritorijų mainams su Latvija. Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1824 m. šalia Būtingės dvaro. Į šią šventovę užsukime pasigrožėti autentiškais vargonais. Būtingės naftos terminalas pradėtas statyti 1995 m. Nutiestas 91,5 km ilgio naftotiekis iki naftos perdirbimo įmonės Mažeikiuose, įrengti vamzdynai, talpyklos. Viena pagrindinių terminalo dalių – virš vandens iškilęs ryškiai oranžinės spalvos plūduras-siurblinė, kurį kiti laivai privalo apiplaukti saugiu atstumu. Nafta iš tanklaivio pumpuojama maždaug 40 valandų. Būtingės terminale įrengtos specialios modernios sistemos, apsaugančios gamtą nuo naftos išsiliejimo.
Nemirseta
Nemirseta – viena seniausių pajūrio gyvenviečių. Jos kopos stūksojo prie pat sienos su Prūsija, vėliau driekėsi pasienio ruožas su Vokietija ir Rusijos imperija. Spaudos draudimo laikotarpiu per sieną buvo gabenami lietuviški leidiniai. Žvalgydamiesi kaimelyje apžiūrėkime ir senąjį kurhauzo pastatą, stovintį Klaipėdos pl. 6A, taip pat vienaaukštį raudonų plytų laivų gelbėjimo stoties pastatą, esantį Klaipėdos pl. 1C.
Knygos „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ sudarytojas rekomenduoja aplankyti:
Šunų muziejus
Tai privati menininkų Vytauto ir Vidos Kusų suvenyrinių šunų statulėlių kolekcija (Taikos g. 8, Palanga). Ji pradėta kaupti 1991 m. pavasarį, o dabar tai – pirmoji Baltijos šalyse Šunų muziejaus ekspozicija. Muziejuje – maždaug 2000 eksponatų iš 37 pasaulio šalių. Jie pagaminti iš 22 skirtingų medžiagų. Šalia suvenyrinių šunų statulėlių lankytojai ras paukščių kiaušinių raižinių kolekciją ir tapybos darbų.
Tai tik maža Lietuvos dalis, su kuria šiandien supažindinome. Pažinti Lietuvą daug lengviau su atnaujintu kelionių vadovu – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, kurį rasite čia.
