Kretingos dvaras, kuriame įsikūręs Kretingos muziejus, yra turbūt žinomiausias miesto objektas. Ypač jo parkas bei oranžerija. Pastarąją mėgsta ne tik turistai, bet ir jaunavedžiai, čia galintys surengti ir fotosesiją, ir šventiškai papietauti ar pavakarieniauti.
Vis dėlto mes šį kartą rekomenduosime apsilankyti ne tik oranžerijoje ar parke, bet ir užsisakyti saldžią bei smagią edukacinę programą Kretingos dvaro saldaininėje. Jos metu sužinosite paprastą receptą, kaip pasigaminti vaikystę ir atlaidus bei miesto šventes primenančius karamelinius ledinukus.
Kaip pasakoja šios programos sumanytoja Asta Norvaišienė, kadaise Kretingos dvaro grafas Aleksandras Tiškevičius prie dvaro buvo įsteigęs medaus, saldainių ir cukraus gamybos įmonę „Šatrija“. Čia pagaminta produkcija prekiauta Kretingos centre įkurtoje firminėje parduotuvėje.
„Yra žinoma, kad grafienė Sofija „Šatrijoje“ pagamintais saldainiais prekiavo ir pati Kretingos miesto aikštėje. Surinktos lėšos būdavo skirtos labdarai“, – pasakojo A.Norvaišienė.
Deja, per įvairias negandas daug grafų Tiškevičių asmeninių daiktų ir dokumentų, knygų dingo arba buvo sunaikinta. Neišliko ir saldainių fabrike „Šatrija“ gamintų saldainių receptūros. Tačiau galima nuspėti, kad tuo metu jie buvo visur panašūs ir skoniu priminė iki šiol žinomus vadinamuosius „atlaidų“ saldainius.
Būtent tokius ledinukus gaminti edukacinėje programoje visiems norintiems siūlanti A.Norvaišienė receptą „paveldėjo“ iš savo anytos. Iš Raseinių kilusi moteris pasakojo, kad ištekėjusi kartu su vyru anytai padėjo gaminti saldainius, kuriais ši prekiaudavo per atlaidus ir miesto šventes. Paprastus saldainius ji gamino ir vėliau, jau persikėlusi gyventi į Kretingą.
„Baigiau sociologiją, o dirbu štai ką“, – juokėsi edukacinę pamoką apie saldainių gamybą Kretingos dvaro saldaininėje vedanti sertifikuoto tautinio paveldo produkto gamintoja. Sutikti ją galima ir įvairiose miesto šventėse, kur ji prekiauja savo rankomis pagamintais saldžiais skanėstais.
Savo rankomis pagaminti saldainiai – skaniausi
Valandos trukmės pamoka prasideda pasakojimu apie tai, kaip atrodo ką tik išvirta ir pradėjusi stingti saldi masė. Ją smalsiems vaikams ir ne ką mažiau procesu susidomėjusiems suaugusiems saldainių gamintoja parodo aliuminiame inde, įstatytame į kitą su šaltu vandeniu.
Nustebusioms moterims A.Norvaišienė paaiškina, kad būtent aliuminiame inde saldainiams paruošta masė nelimpa. „Tik kur tokių indų dabar rasti? Parduotuvėse nėra, niekas nebegamina...“ – iš karto susigriebia užsiėmimo dalyvės ir pradeda svarstyti, kad gal sendaikčių turguose ar metalo supirktuvėse galima rasti.
Susėdusius prie ilgo stalo ir prijuostėmis pasipuošusius užsiėmimo dalyvius A.Norvaišienė įspėja, kad dabar nutiks šis tas magiško: iš tiesų – jos rankose bespalvė saldainių masė virsta balta.
„Ar žinote, kodėl taip nutiko?“ – klausia visų. Spėjimas, jog baltumą suteikė reakcija su ką tik įbertu žiupsniu citrinos rūgšties, neteisingas.
„Oras!“ – netrukus pasigirsta dar vienas bandymas. A.Norvaišienė linksi: „Tikrai taip.“
Kad balta masė skaniau kvepėtų, įpilama vanilės, o spalvų suteikia kakava – išminkyta masė netrukus tampa „zebriškai“ dryžuota.
Visos sudedamosios dalys – beveik natūralios. Žinoma, kiek natūraliu galima laikyti cukrų, citrinos rūgštį ar actą. Tiesa, jo reikia visai nedaug ir, jei nebūtų pasakyta, tikriausiai niekas nežinotų, kad yra.
Saldainiams skirtos masės minkymas neužtrunka – procesas greitas, kadangi reikia neleisti masei sustingti. Lygiai taip pat greitai netrukus teks suktis ir užsiėmimo dalyviams, kuriems į „pagaliukus“ „tešlą“ sukarpiusi A.Norvaišienė, davė startą: „Metas gaminti savo saldainius!“.
Formų įvairovė priklauso nuo amžiaus ir kūrybingumo – vieni per minutę spėja išraityti įmantriausias figūras, kitiems didelis pasiekimas – širdelė ar kaspinas. Į kaimynus galima žiūrėti ir kopijuoti, tačiau geriausia leisti sau tiesiog mėgautis procesu. Juolab kad jis tikrai greitas – vos spėjame išraityti savo kūrinius ir įkišti pagaliuką, prieš saldainiui sustingstant ir virstant tikru ledinuku.
Neslėpsime – vėliau pakuojant šiuos saldainius net ir vyriausius užsiėmimo dalyvius apima pasididžiavimo jausmas. O valgant skanumas tarsi padvigubėja: juk skanauji savo rankomis pasigamintą saldainį!
A.Norvaišienė pasakojo, kad pasigaminti saldainių į Kretingos dvaro saldaininę užsuka ne tik vaikų grupės.
Taip švenčiami mergvakariai, gimtadieniais, įmonių šventės. Iš tiesų ši pramoga neturi amžiaus cenzo. Mūsų grupėje saldainius gamino 4–60 metų žmonės ir visi iki vieno namo iškeliavo šypsodamiesi ir išdidžiai nešdamiesi savo saldainius.
Visą informaciją apie tai, kiek šis saldus užsiėmimas kainuoja, rasite Kretingos muziejaus interneto puslapyje. Tačiau perspėsime, kad geriausia, kai grupėje bent 10 žmonių. Nes saldainių vieno užsiėmimo metu pagaminama mažiausiai 100.
Kretingos muziejaus tradicinių amatų centre galima išbandyti ir kitų įdomių edukacijų, pavyzdžiui: žiesti puodus, raižyti medį, susipažinti su vaistažolėmis ir jų gydomosiomis galiomis, išsikepti duoną, austi, pinti iš karklo vytelių ir pinti iš šiaudelių.
Jei turėsite daugiau laiko, kviečiame pakeliauti ir po nemažiau įdomų Kretingos kraštą.
