Tai – 1921 m. ant jūrinio kopagūbrio ties Būtinge pastatytas, pernai bangų nuplautas ir į tris dalis sudužęs itin retas pasienio obeliskas. Latviai saviškį prarado dar 2005-aisiais. Mūsiškiu pasirūpino Pasieniečių klubas, parvežęs paveldosauginį paminklą ir norintis jį restauruoti bei eksponuoti šalia Klaipėdos rajone esančios Antrojo pasaulinio karo pakrantės baterijos „Memel-Nord“.
Tačiau tokia idėja jau dabar vertinama prieštaringai, nes svarstoma, jog obeliskas turėtų grįžti į broliškų šalių pasienį ir tapti turistų traukos objektu, memorialu, skleidžiančiu žinią apie laikus, kai lietuvių taip mylima Palanga priklausė Latvijai. Ir kaip ji buvo grąžinta.
„Savaitės ekspresui“ Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus teigė, jog ketina susitikti su pasieniečiais, paveldosaugininkais ir diskutuoti, nes istorinio pasienio obelisko grąžinimas į Palangos teritoriją – garbės reikalas. Esą Giruliuose jam tikrai ne vieta. Tad panašu, jog kaip ir prieš šimtmetį, taip ir dabar nebus išvengta tarpžinybinių batalijų.
Škoto pėdsakas
Įvairiais skaičiavimais, apie 13,6 mln. žmonių gyvybių nusinešęs ir 1918 m. pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas vėliau lėmė ir Europos valstybių sienų perbraižymą, teritorijų pasiskirstymą bei naujų valstybių atsiradimą geopolitiniame žemėlapyje.
Šioje vietoje svarbu priminti įdomią istorinę detalę: nors Lietuva gali pasigirti anksčiau (1918 m. vasario 16-ąją) nei Latvija (1918 m. lapkričio 18-ąją) paskelbusi apie valstybės atkūrimą, braliukai pirmieji buvo kitoje srityje. Latviai, kitaip nei lietuviai, nurodė ir savo valstybės sienas, kurios ėjo Kuršo gubernijos ribomis. Taip Latvijos teritorijoje pradžioje de jure, o vėliau ir de facto atsirado visas Kuršas su Palanga.
Jau kitais metais, 1919-ųjų rudenį, iš Liepojos prisistatė visa kuopa patrankomis, kulkosvaidžiais apsiginklavusių Latvijos kariškių. Anot Palangos miesto garbės piliečio Vitalijaus Litvaičio, nuplėšę ir sudraskę Lietuvos vėliavą, kaimynai pareiškė, kad Palanga yra jų valstybės teritorijos dalis ir, jei reikės, gins ją ginklu.
Klaipėdos kraštas su uostu tuo metu priklausė Vokietijai, tad Latvijai prisijungus Palangą su Šventąja ir Būtinge jauna Lietuvos valstybė neteko bet kokio priėjimo prie Baltijos jūros. Buvo mestos didžiulės diplomatinės ir politinės pajėgos, dėtos pastangos šiai situacijai pakeisti, o ginčas persikėlė net į Tarptautinį arbitražą, įsikišo Tautų Sąjunga.
Dabar vaikštant Palangos gatvelėmis ne vienas jaunesnės kartos atstovas nusišypso išvydęs Simpsono gatvę, mat ši pavardė asocijuojasi su garsiuoju animaciniu serialu „Simpsonai“. Palangai ši pavardė yra įrašyta aukso raidėmis: būtent tarpininkaujant Edinburgo universiteto profesoriui lordui Džonui Simpsonui, buvo pasiektas Lietuvą tenkinantis kompromisinis sprendimas. 1921 metų kovo 30 dieną pasirašytas susitarimo aktas, kuriuo Palanga iki Būtingės kaimo imtinai sugrąžinta Lietuvai. Tiesa, Klaipėdos universiteto istorikas profesorius Vasilijus Safronovas tikrąja atmintina diena įvardija 1921 m. kovo 31-ąją, kai Lietuvos Respublika perėmė Palangos valdymą.
Netrukus buvo pradėta ir Lietuvos-Latvijos sienos demarkacija: šiuo tikslu įvairiose vietose pastatyti neįmantrūs, iš betono skiedinio pagaminti obeliskai. Kiek jų tiksliai būta, pasakyti sudėtinga, tačiau po Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis jų dingo nuo žemės paviršiaus. Yra žinoma, jog keli lietuviški obeliskai (nuvirtę ar nuversti, suskilę) guli sunkiai prieinamose vietose. Šiuo atveju Šventosios obelisko istorija – ypatinga, ir šis reliktas net ir po 100 metų toliau tęsia neįprastą ir kupiną nuotykių savo odisėją.
Bręsta kaktomuša
Latvijos-Lietuvos pasienį ant jūros kranto žymėję tarpukariniai obeliskai stūksojo bene matomiausioje ir, kaip vėliau paaiškėjo, pačioje pavojingiausioje vietoje. Negailestinga Baltijos jūra per audras vis labiau ardė apsauginį kopagūbrį, kol prieš du dešimtmečius abu apie 3 metrų aukščio pasienio riboženkliai atsidūrė ant skardžio atbrailos. Latviškasis žemyn nugarmėjo ir sudužo 2005 metais. Lietuviai nedelsė ir po metų mūsų tarpukarinį roboženklį įrašė į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau tai negarantavo jo fizinės apsaugos.
Kaimynai tai, kas liko iš 1921 m. relikto, išsivežė, o lietuviškajam į pagalbą kasmet ateidavo pasieniečiai, savanoriai. Po vėtrų natūraliomis priemonėmis (žabų klojiniais, žabtvorėmis) vis buvo tvirtinamas kopagūbris. 2011-aisiais už Palangos miesto savivaldybės lėšas reliktas buvo restauruotas.
Bėgo metai, tačiau stichija vis viena tarė paskutinį savo žodį: pernai po pavasarinės audros Lauros obeliskas griuvo. Skilo į tris dalis. Nugarmėjo apačion ir dabartinis pasienio stulpelis. Pasieniečių klubo ir Pajūrio regioninio parko (PRP) pastangomis obelisko dalys buvo surinktos ir išvežtos į teritoriją šiauriau Girulių. Dabar jos guli šalia pietinio „Memel-Nord“ baterijos bloko. Jame minėtas klubas jau šį mėnesį visuomenę pakvies į naują su pasieniečių istorija, profesine veikla susijusią ekspoziciją. Deja, pro šalį einantys žmonės obelisko kiaurymę jau pamėgo naudoti kaip šiukšliadėžę net nesuvokdami, kas tai per objektas.
Minėto klubo Klaipėdos būrio vadas Gediminas Povilaitis „Savaitės ekspresui“ yra sakęs, jog obeliską planuojama restauruoti ir palikti kaip reliktą, eksponatą šalia bunkerio. Mat grąžinti riboženklį į pirminę vietą ant kopagūbrio ties siena su Latvija nebeįmanoma: ši vieta nuskalauta jūros, o pastačius šalia paminklą, šiam grėstų toks pats likimas. Esą nuvirtus obeliskui pasieniečiai, o ne Palangos miesto savivaldybės administracija ėmėsi jo gelbėjimo akcijos taip tarsi pareikšdami pretenzijas į teisę eksponuoti reliktą būtent prie Pasieniečių klubo ekspozicijos Giruliuose.
Su tokia pozicija griežtai nesutinka ne tik kai kurie kraštotyrininkai, bet ir didžiausio šalyje kurorto valdžia.
„Jo buvimas Giruliuose – ne į temą. Tada gal ir į Vilnių pervežkime? Tas obeliskas turi būti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, o ne visiškai kitame administraciniame ir etnografiniame rajone. Niekas nesiginčija, kad toks retas ir glaudžiai su Palangos atgavimo 100-mečiu, kurį šiemet minime, susijęs paminklas turi būti pagarbiai sutvarkytas, restauruotas. Dabar esminis klausimas – kur jis turėtų stovėti, nes pirminėje vietoje – neįmanoma“, – „Savaitės ekspresui“ sakė Š. Vaitkus.
Idėjų konfeti
Dar vienas niuansas – istorinio obelisko nuosavybės klausimas. Remiantis Palangos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Janinos Balužės pateikta informacija, riboženklis priklauso Valstybinės sienos apsaugos tarnybai (VSAT). Vytautas Korsakas, Palangos savivaldybės Juridinio ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotojas, teigė teisinių kliūčių Palangai investuoti mokesčių mokėtojų pinigus į obeliską nematantis.
„VSAT galėtų perduoti patikėjimo teise valdyti šį turtą savivaldybei ir būtų galima investuoti pinigus į obelisko restauravimą“, – sakė jis.
Minčių, kur galėtų būti iš Girulių perkeltas ir didžiausią pridėtinę vertę kurtų garsusis tarpukario reliktas, esama įvairių. Kraštotyrininko Romualdo Beniušio nuomone, obeliskui puikiais naujaisiais namais galėtų būti pasienis Liepojos plente.
„Istoriškai ten tarpukariu buvo Būtingės muitinės punktas, o prie kelio stovėjo identiški dabar Giruliuose gulinčiam obeliskai. Abu sunaikinti. Tad pajūrio riboženklis galėtų būti perkeltas į istorinę vietą. Juolab kad šalia jo įrengtuose informaciniuose stenduose turėtumėme progą žmonėms papasakoti ne tik apie Palangos atgavimą ar įdomias obelisko klajones nuo kopagūbrio ir pasienio iki vokiečių bunkerio“, – sakė jis.
Pokalbininkas turėjo omenyje iš Skuodo kilusį Benediktą Bagdanavičių (1892-1961), kuris tarpukariu tarnavo Lietuvos muitinėje ir dirbo Lietuvos-Latvijos sienos būtent Būtingės pereinamojo punkto viršininku. Bagdanavičių šeima 1941-1944 m. gelbėjo nuo mirties žydų tautybės Darbėnų miestelio gyventojus. 1945 m. B. Bagdanavičius buvo išvežtas priverstiniams darbams Baltosios-Baltijos jūrų kanalo statybose. Grįžęs su šeima apsigyveno Šventojoje. Vėliau vėl ištremtas. 1957 m. grįžo, įsikūrė Šilutėje, kur ir mirė bei yra palaidotas.
„Tokiu būdu sukurtume naują memorialinę vietą, paskleistume reikšmingą istoriją. O Giruliuose... Ten jei liks obeliskas, jis bus išmestas iš konteksto, bereikšmis. Dar vienas niuansas: iš Latvijos pusės įvažiuojant Liepojos plentu į Lietuvą mes matome apleistą namelį, ir viskas. Graudu. Net valstybinės vėliavos nėra ant stiebo, o latviai savo pusėje turi. Tad perkėlus obeliską į mano minimą vietą Liepojos plento kelkraštyje gal pavyktų sukurti ir pasididžiavimo vertą simbolinę aikštelę. Su tarpukario reliktu, aukštai plevėsuojančia trispalve, turistine, istorine informacija, atokvėpio vieta“, – mintimis dalijosi kraštotyrininkas.
Be kita ko, dėl siūlymo perimti obeliską Palangai į šios savivaldybę jau kreipėsi ir PRP direktorius Darius Nicius.
„Mano asmenine nuomone, geriausia obeliską būtų grąžinti į pirminę vietą. Jei neįmanoma, galima pastatyti ir kažkur šalia: pavyzdžiui, prie tolėliau nuo jūros besidriekiančio vadinamojo Kuršių kelio. Juo važiuoja dviratininkai, bet vieta – atoki, tad žymiai daugiau žmonių išvystų reliktą Liepojos plente. Galutinių sprendimų nėra, tad lauksime tarpžinybinių diskusijų“, – „Savaitės ekspresui“ sakė jis.
Liepojos plentas tinkamiausia vieta gali būti ir dėl dar vienos svarbios aplinkybės: yra žinių, jog nuo Šventosios obelisko buvo demontuotas, bet išsaugotas originalus žalvarinis valstybės herbas. Jį turintis žmogus esą mielai padovanotų vertybę, kuri (ar jos replika) galėtų būti įmontuota atgal į riboženklį. Tokiu atveju būtina vieša, vaizdo kameromis stebima vieta dėl vagystės prevencijos.
