Statėsi katerį, kad užliptų ant slidžių
Jo jaunystėje, Kęstutis pamena, Nemunas ties Jurbarke knibždėdavo nuo laivų. „Buvo daug labai visokiausių motorinių valčių, tų taip vadinamų kazankių, progresų. Benzinas tuomet buvo berods trys kapeikos už litrą. Pilnas Nemunas buvo tų plaukiotojų“, – plaukdamas laiveliu pasakojo kapitonas. Tiesa, tada beveik nebuvo didesnių privačių laivelių – juk okupacijos laikais buvo skersuojama į privatų verslą.
Pats Kęstutis tuomet pats net pasistatė katerį, mat labai norėjo paplaukioti su vandens slidėmis. „Specialiai vien dėl to stačiau, dėjau traktoriaus variklį, kad kateris būtų galingesnis“, – prisiminė pašnekovas. Pramogaudavo ne tik jis – kai atplaukdavo prie Jurbarko pliažo, bemat atsirasdavo norinčių stotis ant vandens slidžių.
Laivas, kuriuo dabar jis plaukioja, statytas prieš kelis dešimtmečius, juo gali plaukti iki 15 žmonių. Devintojo dešimtmečio pradžioje jį pastatė Kęstučio draugas Algis Bružas. „Kai kurios ir mano idėjos yra – pavyzdžiui, dėl kabinos stiklo“, – pasakojo Kęstutis. Jis pripažįsta, kad forma gal ir ne pati gražiausia, bet dėl jos yra žymiau lengviau plaukti – spinduliai nelūžta per stiklą, viskas gerai matosi. „Čia ne automobilis. Jeigu žibintus uždėsi – nieko nesimatys, vanduo sugers jų šviesą. Dar prasčiau bus matyti, geriau plaukti be žibintų net“, – aiškino kapitonas.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sutapimas, tiek Kęstutis, tiek Algis metėsi į medienos verslą. „Nelabai sekėsi – nei man, nei jam. Kiek besistengėm, vis tiek šūdina pusė viršuj. Jis tą laivelį buvo užmetęs kažkur, ir vieną dieną sakom – davai atstatom jį. Biškį nuo problemų pabėgsim, ant vandens atsipalaiduosim“, – prisiminė jurbarkiškis.
Abu vyrai ėmėsi laivo remonto, tuo metu prisistatė ir norintys jį įsigyti. Galiausiai jie sutarė, kad pats Kęstutis jį nusipirks iš Algio.
Iš pradžių jis pats plaukiojo savo malonumui, medžiodavo antis, kai tai būdavo leidžiama. „Bet paskui pamačiau, kad vienas kitas vis atsirado norinčių pasiplaukioti vasaros metu. Nutariau, kad man reikia įsiforminti visą šitą dalyką“, – kelią į verslą pasakojo Kęstutis.
Kapitonas nenori plėšikauti
Jau turėdamas individualios veiklos pažymą jis visgi apie 10 metų verslo ilgokai nelabai vystė – net nesireklamuodavo. Dirbo urėdijoje, tad paplukdydavo norinčius, kurie apie pramogą sužinodavo iš lūpų į lūpas, laisvu laiku.
„Bet būdavo sunku atsipalaiduoti, – prisipažino jis. Kęstutis buvo atsakingas už priešgaisrinę apsaugą, tad kilus gaisrui turėdavo viską mesti. – Plauki juk geru oru, o geru oru būna įvykių – plaukdavau kaip ant žarijų. O gal užsidegs kas nors...“
Keleivius Kęstutis pradeda plukdyti gegužės mėnesį. Kada, labiausiai priklauso nuo pakrantės, ant kurios po vasaros sezono Kęstutis ištraukia savo laivelį. Atgal jo pavasarį grąžinti negali tol, kol neišdžiūsta krantas. Kitaip negali privažiuoti, kad išstumtų laivelį atgal į vandenį, traktorius klimpsta.
Šiemet palikęs darbą urėdijoje, Kęstutis ėmėsi ir populiarinti savo laivą, susikūrė feisbuke paskyrą – tikisi sulaukti daugiau klientų. Laivelyje yra ir šašlykinė, tad svečiai gali atkeliauti su savo maistu. Yra ir kur viduje pasislėpti nuo saulės. Anot Kęstučio, jo klientų būna įvairiausių – plaukimą užsisako tiek šeimoms šventėms, tiek gimtadieniais ar mergvakariams.
Už valandą pasiplaukiojimo jis prašo 30 Eur, nepriklausomai nuo žmonių skaičiaus. „Aš nenoriu plėšikauti – noriu, kad būtų ir žmonėms gerai, ir man gerai, – tikino Kęstutis. – Geriau žvirblis rankoj nei erelis danguj.“
15min Jurbarko krašte lankėsi Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro kvietimu. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
