Daug savo asmeninio laiko šiai veiklai atiduodantys žmonės kantriai eina žingsnis po žingsnio rezultato link. Džiugina tai, jog tokių žmonių atsiranda vis daugiau. Viena jų – Klaipėdos rajone, Plikiuose, gyvenanti Renata Čėsnienė. Prieš dvejus metus Renata perėmė vadovavimą bendrijai „Mažoji Lietuva“. Naujas vadovas visuomet plūsteli šūsnį naujos, geros energijos. Taip ir Renata, suglaudusi pečius su bendraminčiais dar labiau įsuko bendrijos veiklą: su vietos kunigu Liudu Fetingiu subūrė vaikus, šeimas ir aktyviai veikia puoselėdama Mažosios Lietuvos istoriją, kraštą su viltimi, kad tai eis iš kartos į kartą.
O gal tarp tų vaikų yra tas, kuriam tą meilę įskiepysime, jie išgirs taip, kaip išgirdau aš iš savo tėvų, gal priversime ta meile pulsuoti, gal išliks nors garbus žodis „lietuvininkai“.
„Karantinas leido kitomis akimis pažvelgti į Lietuvą, pažinti ją iš arčiau, pamatyti jos lobius ir suprasti, kad dar ne viskas prarasta. Kad mes galime daug ką atkurti, išsaugoti. Man teko būti Latvijoje, kur moteris plyname lauke taip sugebėjo mums pateikti savo krašto istoriją, kad kūnu bėgo šiurpuliukai, o mintyse sukosi: mes dar turime ne plynus laukus, o pastatus, gyvenvietes, dvarus, kapines. Galime taip įsukti visa tai į keliaujančių lietuvaičių gyvenimą. Vienas tokių objektų – Palumpių dvaras“, – teigė R.Čėsnienė.
Atsitiktinai Mažosios Lietuvos mylėtojams akiratyje užkliuvo unikalus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Palumpių dvaras su kompleksui priklausančiais pastatais – rūmais, arklide, karvide, svirnu, pietryčių kumetynu, šiaurės vakarų kumetynu, ūkvedžio namu, parko fragmentais. Pastatuose gausu vertingųjų savybių. Pastatų architektūrai būdinga istorizmo laikotarpio „plytų stiliaus“ ir prūsiškosios architektūros stilistika. Išskirtiniai – istorizmo laikotarpio dvaro rūmai su neomanierizmo formų (itin retu Lietuvoje) elementais.
Sumanė Mažosios Lietuvos mylėtojai pajudinti ledus šiuo klausimu. Surašė raštą Lietuvos kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos Telšių-Tauragės skyriui, Pagėgių savivaldybės administracijai. Jame išdėstė nuoskaudas apie padarytą negrįžtamą žalą Palumpių dvaro pastatams, vertingiems jų elementams. Valstybės saugojamame objekte metų metais niekas neužtikrina avarinės objekto būklės stabilizavimo. Objektas yra pasmerktas sunykimui. Rašte kultūros paveldo specialistams Mažosios Lietuvos mylėtojai prašo atlikti patikrinimą, nes paskutiniai duomenys užfiksuoti 2013 m., bei paprašė informuoti apie būklę ir veiksmus dėl objekto būklės stabilizavimo.
Pagėgių savivaldybės vadovams uždavė klausimą: ar šie nenumatę unikalaus objekto išnaudoti turizmo tikslais, pasinaudojant įvairių finansuojamų projektų pagalba, net jei objektas priklauso privačiam asmeniui ar asmenų grupei, ar nenumatę objektą perpirkti. Didesnė Palumpių dvare gyvenančių žmonių dalis yra socialiai remtinos šeimos, dvaro pastatuose gavusios socialinius būstus. Ar užtikrino Pagėgių savivaldybės vadovai šio pastato priežiūrą visais įmanomais kontrolės įrankiais?
Prabėgus mėnesiui ar dviem po kreipimosi sulaukta atsakymo iš abiejų institucijų. Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės skyriaus atstovai savo rašte išdėstė, kad apie minėto kultūros paveldo objekto būklę žino. Administracinio poveikio priemonės neveiksmingos, nes pastatų naudotojai nėra teisėti savininkai, turtas tiesiog niekur neregistruotas. Paskutinis kultūros paveldo objekto patikrinimas vyko 2020 metų balandžio mėnesį. Nuo 2011 iki 2020 metų specialistai surašę 12 kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktų. Į Pagėgių savivaldybę, kaip potencialų turto valdytoją, kreipėsi surašydami 10 oficialių raštų, o 2018 m. kreipėsi į tuometę UAB „Šilutės būstas“, kaip įstaigą, administruojančią daugiabutį, dėl avarinės būklės pašalinimo.
Anot departamento specialistų, po ilgalaikio susirašinėjimo pavyko Palumpių dvaro arklides, karvides, svirną pripažinti bešeimininkiu turtu ir Tauragės apylinkės teismo sprendimu jis perduotas valdyti Pagėgių savivaldybei. Kultūros paveldo specialistai deda visas pastangas šio objekto fizinės būklės išsaugojimui.
Kaip į šią situaciją žiūri turto valdytojai – Pagėgių savivaldybės administracija? Pasirodo, kad Pagėgių savivaldybės administracijai šiame kultūros paveldo objekte priklauso vienas butas iš dešimties ten esančių. Dar vienas – Lietuvos turto bankui ir aštuoni butai turi savininkus – fizinius asmenis, kurie neturi finansinių galimybių remontui ar kokiai nors kitokiai objekto priežiūrai.
Kaip tą nuolatinį bėgimą sustabdyti?
Kuomet reikalai pradeda suktis apie kultūros paveldo objektą, iškyla vaizdas nuolat rate bėgančio peliuko. Kaip tą nuolatinį bėgimą sustabdyti?
Kultūros paveldo specialistai nuolat kalba, kad kultūros paveldo klausimyne yra per daug teisės aktų, leidžiančių juos įgyvendinančioms institucijoms juos interpretuoti savaip. Kultūros paveldo saugotojų darbas dėl gausybės dokumentų, biurokratinių nurodymų tampa vis daugiau kabinetiniu. O ką pasiūlyti, kaip į susiklosčiusią situaciją atsakyti tokiems entuziastams?
Dvarų nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo užtikrinimą valstybėje atlieka Valstybinio audito ataskaita, kurioje įvardinamos problemos, ir viena jų – prioriteto, finansuojant šių objektų tvarkybą, priežiūrą, neturėjimas. Ataskaitoje taip pat įvardinama, kad išlaidų už tvarkybos darbus kompensavimo mechanizmas valdytojams nepatrauklus, sudėtingas, nėra pateiktos bendros informacijos apie galimybes gauti finansavimą tvarkybai iš kitų valstybinių institucijų ir kitą pagalbą, todėl yra mažai valdytojų, norinčių pasinaudoti kompensacijomis, nepakankamai skatinama tvarkyti kultūros vertybes.
Taip pat įvardinama problema – keletas objekto valdytojų, kaip ir yra minėtoje situacijoje Palumpių dvare. Dar daug problemų įvardinta Valstybinio audito ataskaitoje, atliktoje 2014 metais, o ar įgyvendinamos atliko audito rekomendacijos – retorinis klausimas.
Ar kultūros paveldo objektų „išsaugojimu“ galime vadinti kas penkerius metus atliekamą objekto būklės aprašymą, vadinamą „stebėsena“, kai privalu ją atlikti ir nežiūrint į tai, jog objektas visiškai sunykęs? Ar „įrankiais“ galime vadinti socialiai remtiniems žmonės administracijos skiriamas baudas, kurių jie dažniausia nesumoka? Ar kultūros paveldo inventorizaciją atlikdami turime įrašyti kuo dagiau objektų su gera intencija – juos išsaugoti? Bet ar dar labiau neužkertame kelią dar šiaip taip besitvarkančiam savininkui padažyti, sutvarkyti? Kas atsakys, kur ir kokie yra tie įrankiai, padedantys išsaugoti kultūros paveldo objektus?
Pagrindinė problema visiems – lėšos. Turto savininkai gali kreiptis į Kultūros paveldo departamentą, kuris vykdo programas ir dalinai finansuoja tyrimų kultūros paveldo objektuose atlikimą, avarinės grėsmės pašalinimą, konservavimo darbų parengimą, nors ir finansavimo mechanizmą vadina nepatraukliu. Kai kurios savivaldybės savo biudžetuose skiria solidžias sumas kultūros paveldo objektams, jų tvarkybai, priežiūrai, kaip kažkada užsimojo Kauno savivaldybė kultūros paveldo „skaudulius“ padaryti „šviesuliais“.
Telefonu kalbinome Pagėgių savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėją Valdemarą Dikmoną: „Savivaldybės biudžete specialiai kultūros paveldo objektams tvarkyti lėšų nenumatome, tačiau jų išleidžiame nemažai. Stengiamės lėšas pritraukti jau įveiklintiems kultūros paveldo objektams, ką pabrėžia ir kultūros paveldo specialistai. Šiuo metu turime didelį galvos skausmą, kaip gaut finansavimą Martyno Jankaus muziejaus komplekse esančiai medinei daržinei atstatyti, finansuoti, juolab, kad medinė architektūra įtraukta į prioritetinių objektų sąrašą. Situacija su Palumpių dvaru mums tikrai žinoma, bet šio objekto tvarkyba tikrai nėra prioritetinė.“
Be vietos valdžios, bendruomenių ledai vargu ar pajudės. Pagrindinis variklis turi būti vietos valdžios noras ir atrastos galimybės, nes ir minėtieji 8 fiziniai savininkai yra Pagėgių savivaldybės gyventojai, kuriems turėtų rūpėti krašto istorijos išsaugojimas. Tarkime, nepataikėme, jiems tai ne itin rūpi, tuomet pabaigai palikime retorinį klausimą: o jei šio objekto užsigeistų „didis“ vietos politikas ar koks „pilkasis kardinolas“, ar taip ir neįmanoma būtų surasti kompromisą su savininkais, institucijomis ir rasti bendrą gerą išeitį?
