Daugiau pasakojimų apie pažintinius takus rasite tinklaraštyje.
Žinoma, per vieną dieną visko nepamatysi ir neaplankysi, todėl tokiai mergaitiškai progai išsirinkome Palūšę ir čia esantį 3,5 km ilgio pažintinį taką.
Palūšė – vandens turizmo Meka
Už kelių kilometrų nuo Ignalinos esantis miestelis garsus medine bažnyčia (ji buvo pavaizduota ant 1 lito nominalo banknoto), puikiu kraštovaizdžiu ir kartais yra vadinamas vandens turizmo Meka.
Tačiau merginų iškylai pasirinkome ne tokią ekstremalią pramogą – 3,5 km ilgio Palūšės botanikos taką, kurį įveiksime pėstute.
Informacija apie taką internete nebuvo gausi. Žadama, kad čia bus galima pažinti įvairiarūšę augaliją, pakvėpuoti ramiu šilo oru, atrasti mažus ežerėlius ir nedideles natūralias pieveles. Taip pat turėtume pamatyti įvairius augalus ir žolynus, taigi, pasirūpiname patogiais batais, automobilius paliekame tako pradžioje esančioje stovėjimo aikštelėje ir pirmyn.
Kalvos ir kalvelės
Aukštaitija ne veltui tokiu vardu pavadinta – pirmieji tako metrai vedė stačia kalva aukštyn. Jos viršuje – nuostabus pušynas su smilgų pieva. Tik imk ir braidyk.
Čia pirmą kartą pamatėme kiek daugiau augalijos: vandens lelijos, glindės ir kitokios pelkinės gėlės.
Siauru takeliu leidžiamės žemyn. Kalvos papėdėje tamsiau, tankiau ir vėsiau, tačiau tai tik prideda nuotykių dvasios ir drąsiai braunamės tolyn. Visgi, jei planuosite vaikščioti taku stumdami vaikišką vežimėlį arba jei kartu keliautų garbaus amžiaus artimieji, ši tako vieta būtų nemenkas iššūkis.
Netrukus pasiekiame mažą, iš visų pusių pelkėjantį ežeriuką. Link jo centro veda aplūžęs lieptas, ant kurio didesnei žmonių grupei nebuvo labai jauku, tačiau atsikvėpti ir pasimėgauti miško ramuma vis tiek sugebėjome. Čia pirmą kartą pamatėme kiek daugiau augalijos: vandens lelijos, glindės ir kitokios pelkinės gėlės.
Prie ežerėlio
Keliaujame toliau medinėmis lentomis klotu takeliu per žaviai siūbuojančią paežerės pievą. Išlindus iš miško maloniai kaitina saulė, o aplinkui ratus suka įvairūs mašaliukai ir vabzdžiukai. Takas tęsiasi šviesiu ir retu mišku, kairėje pusėje – dar vienas ežeriukas. Žemėlapis sako, kad tai – Taramano ežeras. Mes apeiname beveik pilną ratą aplink jį. Takas čia platesnis ir eiti visai lengva. Sutinkame vietinių grybautojų su šunimi.
Vėl kylame į kalvą ir einame per gražų ir žydintį mišką. Informacinis tako lankstinukas siūlo atkreipti dėmesį į miško grybus ir kerpes, bet pamatome ir mėlynių krūmelius bei kitokių uogų. Paskui leidžiamės žemyn ir pakeliui netgi sutinkame mišku važiuojantį motociklininką (!). Galiausia išlendame į Lūšių ežero pakrantę ir įveikiame paskutinius metrus link Palūšės bei prie automobilių.
Trumpi faktai
- Tako sudėtingumas: yra keletas statesnių vietų, bet jos nesunkiai įveikiamos.
- Infrastruktūra: gera. Patogus privažiavimas, yra, kur palikti mašiną, pats takas ryškiai išmintas, eiti nesunku. Tačiau tako žymėjimas – vidutinis. Visa trasa sužymėta ant medžių užpieštais baltais kvadratais su žalia įstrižaine, tačiau vietomis nebuvo aišku, į kurią pusę sukti. Tako pradžioje yra stendas su jo schema, patartina ją nusifotografuoti arba bent atsisiųsti lankstinuką.
- Botanika: nors rašoma, kad take galima pamatyti apie 150 augalų rūšių, iš kurių 11 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, tačiau jei nesidomite augalais, kažin, ar atskirsite, ką matote. Tačiau tai atperka miško jaukumas, ežerėlių mėlynumas ir gamtos grožis. Taigi, bendras įvertinimas – gerai.
