Medžiai mūsų planetoje, dėkui Dievui, ne retenybė. Tad retas kuris medis pasaulyje išgarsėja. Vieni medžiai išgarsėja dėl istorinės svarbos (Bodhi medis Indijoje, po kuriuo meditavo Buda), kiti – dėl rekordinių savo savybių (aukščiausias medis – 155,5 m aukščio visžalė sekvoja „Hiperionas“ Kalifornijoje, didžiausias medis – 1 450 kubinių metrų didžioji sekvoja „Generolas Šermanas“, seniausias medis – 4,8 tūkst. metų senumo lapuodegė pušis [angl. – bristlecone pine, lot. – Pinus balfouriana]).
Vos prieš tūkstantį metų Tenere medis būtų buvęs vienas iš galybės medžių, toje Afrikos vietovėje sudariusių mišką. Palaipsniui klimato pokyčiai miškingą teritoriją pavertė dykuma – Tenere apylinkės tapo viena atšiauriausių gyvybei vietų Žemėje. Augalų čia itin reta, o per metus iškrinta tik 2,5 cm kritulių. XX a. pradžioje iš vešlaus miško čia liko keletas geltonai žydinčių dygliuotų akacijų. Per keliasdešimt metų neliko ir jų – Tenere liko vienintelis medis. Reto vienišumo. 400 km spinduliu aplink jį nebuvo jokio kito medžio.
Trijų metrų aukščio akacija buvo bene vienintelis iš vienodo kraštovaizdžio išsišaunantis objektas. Savaime suprantama, matomas iš labai toli, iš visų pusių. Jis tapo kelrodžiu dykumų keliautojams. Iš pradžių jiems atrodė, kad gyvas medis tokiuose sausuose smėlynuose – tikras stebuklas. Vėliau buvo susimąstyta, ar tik po jo šaknimis nebus vandens šaltinio.
1938–1939 m. prancūzų kariai pradėjo kasti dykumos smėlį ir ieškoti vandens. Darbininkai įsitikino, kad medžio šaknų sistema drėgmę siurbia iš 35 metrų gylyje po smėliu buvusio šaltinio. Kažkaip atsitiko, kad kasinėjimų metu kažkoks sunkvežimis kliudė vienišą medį ir nulaužė vieną iš pagrindinių jo lakos šakų. Akacija prarado savo ankstesnį skėtinį „Y“ raidės pavidalą.
Tačiau tai – dar ne visos Tenere medžio traumos. Slinko dešimtmečiai, pro medį praėjo tūkstančiai karavanų, kurių kupranugariai nešė javus, druską, datules ir kitas gėrybes. Karavanų vedliai dažnai sustodavo pasisemti vandens. Medis tapo tokiu nepamainomu kelrodžiu, kad vien mintis apie pakenkimą jam atrodė šventvagiška.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje pro medį dažniau praslinkdavo nebe kupranugarių, o sunkvežimių karavanai. 1973 m. vieną tokį sunkvežimį vairavo, kaip kalbama, girtas kaip pėdas Libijos pilietis. Nors vietos dykumoje neturėtų trūkti, savo sunkvežimio nenaudėlis nesuvaldė kaip tik prie Tenere akacijos. Sunkvežimis nulėkė nuo smėlio kelio, rėžėsi į vienintelį medį 400 km spinduliu ir jį nulaužė.
Antro per visą 300 metų istoriją (kaip parodė kamieno rievių analizė) incidento su sunkvežimiu šiai akacijai buvo per daug – medis nebeatsigavo.
1973 m. lapkritį legendinio medžio liekanos kitu sunkvežimiu buvo nugabentos į sostinėje Niamėjoje esantį Nigerio nacionalinį muziejų. Ten jos saugomos ir eksponuojamos iki šių dienų. O toje vietoje, kur kadaise augo medis, nežinomas menininkas pastatė metalinį monumentą, surinktą iš perdirbtų vamzdžių ir senų automobilių detalių. Tad vietovė taip ir liko švyturys. Tiesa, nebegyvas. Ir, ko gero, iki to momento, kai pro šalį važiuos kitas girtas vairuotojas.
 |
| hereishistory.com nuotr./Toje vietoje, kur kadaise augo medis, nežinomas menininkas pastatė metalinį monumentą, surinktą iš perdirbtų vamzdžių ir senų automobilių detalių. |
