K.Žukausko straipsnį galite skaityti čia.
Su straipsnio autoriumi sunku nesutikti, nors norėtųsi pridėti keletą patikslinimų. Per pastaruosius 20 metų, atkarpoje nuo Kauno iki Jurbarko atsirado ir naujų lankytinų objektų, ir paslaugų turistams, o nakvojančių lankytojų skaičius Jurbarko rajone kasmet nuosekliai auga.
Bet ar galima būtų teigti, kad pasikeitimai dideli? „Pasikeitė daug kas“ – sakytų optimistai, „mažai kas“ – nuolatiniai niurgzliai. Vis tik, vertinant objektyviai, pasikeitimų yra, tačiau jie ne tokie akivaizdūs, kaip norėtųsi. Nors traukos objektų daugėja, vis dar stinga tikslingo bendradarbiavimo turizmo srityje.
Pagrindinė kliūtis – mūsų siauras požiūris. Jurbarko ir Šakių rajonų turizmo paslaugų pasiūla yra nedidelė, tad vietos verslininkams protinga būtų ne konkuruoti tarpusavyje, o vienytis, siekiant teikti geros kokybės paslaugas ir siekiant toliau didinti turistų srautą.
Privačios iniciatyvos
Bendradarbiavimo pavyzdžių galima pasisemti kituose Lietuvos regionuose. Štai Biržuose esantį „Alaus kelią“, Rokiškio ir Ilzenbergo dvarus jungiantį „Sūrio kelią“ gausiai lanko ne tik lietuviai, bet ir kaimynai latviai. Lietuvos ir Latvijos pasienyje galima degustuoti vietinių gamintojų vyno. Kauno rajono ir Birštono savivaldybėse svečiams siūlomi įdomūs maršrutai, kuriuose derinamos kelionės autobusu ir laivu. Skirtingų verslų sutelktumas visiems naudingas.
Pagrindinė kliūtis – mūsų siauras požiūris.
Mes taip pat, siekdami pereiti nuo kalbų prie darbų įkūrėme klasterį „Panemunių turai“. Mūsų siekis – veikiant bendrai pritraukti kuo daugiau svečių. Atgaivinome Žiobrinių šventę, rengiame mokymus savo nariams, įsigijome renginių paviljoną, kuriame galima sutalpinti iki 350 asmenų. Kiekvienas mūsų klasterio narys taip pat toliau plečia ir savo individualias idėjas – nuo pramogų vaikams iki viduramžių virtuvės.
Taigi galimų sustojimų nuo Seredžiaus iki Jurbarko ar keliaujant kita Nemuno puse jau ir dabar apstu, tačiau trūksta viešosios infrastruktūros, kuri būtų patraukli mūsų svečiams. Dalis problemų jau įsisenėjusios: laivams nėra kur švartuotis, autobusams prie prieplaukų stinga parkavimo vietų, neturim ir pakankamai gidų. Kai kurie turistiniai objektai dirba tik darbo dienomis ir darbo valandomis.
Trūksta viešosios infrastruktūros, kuri būtų patraukli mūsų svečiams.
Privati iniciatyva čia bejėgė, nes už tuos objektus atsako savivaldybių administracijos. Negi negalime susitarti, kad tie objektai veiktų svečiams palankesnėmis lankymo valandomis? Žmoniškai, o ne biurokratiškai sutvarkytos viešosios infrastruktūros naudos pavyzdžių yra daug: Anykščiuose įrengtas „Lajų takas“, kituose rajonuose pastatyti apžvalgos bokštai ne tik traukia lankytojus, bet ir leidžia šalia kurtis papildomiems privatiems verslams.
Tad problemų tikrai turime, bet jas spręsti būtų smagiau ne formuluojant kitiems užduotis, kritikuojant ar nurodant, ką daryti, o bendrai pasitariant, įtraukiant vietos verslo atstovus ir dalinantis gerąja patirtimi. Kuo daugiau iniciatyvų bus įgyvendinta, tuo patrauklesni taps Jurbarko ir Šakių kraštai.
Naujų idėjų įgyvendinimui bene didžiausias kliuvinys gali būti ir tas, kad rajonuose katastrofiškai sumažėjo į eksperimentus linkusio jaunimo.
Naujų idėjų įgyvendinimui bene didžiausias kliuvinys gali būti ir tas, kad rajonuose katastrofiškai sumažėjo į eksperimentus linkusio jaunimo.
Tačiau kiekvienas, neabejingas Panemunių kraštui, net ir gyvenantis svetur, įnešdamas savo indėlį padės palaipsniui atkurti pasitikėjimo ir energijos aurą Jurbarko ir Šakių apylinkėse.
Jeigu turite įdomių idėjų, esate veiklus bei norite prisidėti prie pokyčių, tik nedrįstate pradėti, parašykite mums. Mes tikrai turėsime apie ką pasikalbėti. Kreipkitės feisbuke: klasteris „Panemunių turai“