Itin gausaus lankytojų būrio tradiciškai sulaukia vienas įspūdingiausių mūsų šalyje Panemunių regioninis parkas. O šiemet atvykėlių srautas neabejotinai dar padidės: mat ką tik duris atvėrė nauja jo lankytojų centro ekspozicija.
Šis centras, kaip ir parko direkcija, įsikūręs labai įspūdingame pastate – XVIII a. menančioje Šilinės smuklėje. Senoviniame, puikiai restauruotame name telpa daugybė eksponatų, atspindinčių vietos gyventojų būtį ir buitį. Ne vieną sykį lankydamasi centre, stebėdavausi, kaip puikiai čia atskleistas gyvenimas prie Nemuno. Galėdavau praleisti ištisas valandas – taip įdomu būdavo.
Bet dabartinė ekspozicija tiesiog pranoko visus lūkesčius: nuo jos tiesiog neįmanoma atsitraukti. Viskas modernizuota, visur išnaudotos naujausios techninės galimybės, kompiuterių pagalba prieinama praktiškai visa informacija apie žiląjį mūsų upių tėvą. Naujoji ekspozicija taip ir vadinasi – „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Tai vienintelis toks įvairiapusis didžiausios mūsų upės pristatymas Lietuvoje.
Nemunas nuo gilios senovės maitino žmones. Žvejyba, laivyba, sielininkystė, laivadirbystė – tradiciniai upės pakrančių gyventojų amatai. Lankytojų centro įrengėjai pasistengė, kad jie būtų pristatyti kuo plačiau. Surinkta, atrodo, viskas, kuo tik naudojosi mūsų seneliai ir proseneliai žvejai – senoviniai žvejybos įrankiai, tinklai, plūdurai, valtys, vandens kelią žymėję ženklai.
Dauguma daiktų – prieškariniai, dabar nebenaudojami ir nematyti. Beje, kaip mezgami tinklai, galima išvysti kompiuteriu valdomame ekrane. Nufilmuotas garbaus amžiaus vietinis žvejys Petras Petraitis visiems nuodugniai atskleidžia šio amato paslaptis. Dalyvavo šis žmogus naujos ekspozicijos atidarymo šventėje, gausiai susirinkusiųjų kalbinamas.
Čia kabančiose fotografijose įamžinti praėjusiųjų laikų gyvenimo prie Nemuno epizodai. Apskritai apie laivybą Nemune pačios ankstyviausios žinios mus yra pasiekusios iš senųjų Kryžiuočių ordino metraščių, o kaip kažkada atrodė šia upe plaukioję laivai, galima pamatyti piešiniuose, išlikusiuose ant XVI amžiumi datuojamų „Carta Marina“ žemėlapių. Aukštupio kryptimi šios senovinės transporto priemonės plaukdavo, iškėlusios bures arba traukiamos krantu ėjusių vytininkų. Nusigauti upe žemyn būdavo paprasčiau: laivus plukdydavo srovė, padedama masyvių irklų. Šitaip pilni krovinių laivai plaukiojo iki XIX a. vidurio, kol jų vietos neužėmė garlaiviai.
Išsamių žinių pateikiama apie tokią svarbią Panemunių krašto gyventojų veiklos sritį kaip laivadirbystė. Tik čia galima išvysti unikalų eksponatą – vienintelio Lietuvoje Nemunu plaukiojusio laivo dugno fragmentą. Kada žvejai plaukiojo šiuo laivu, tyrinėtojai dar tebespėlioja, tačiau neabejotina viena: jis buvo tikrai nemažas. Visą galimą jo ilgį rodo sienoje nužymėti kontūrai.
Esama čia ir valties, į kurią įsėdus ir nuspaudus mygtuką, galima pajusti plaukimo upe pojūčius. Siūbuoja, pasirodo, valtelė stiprokai. Apskritai ekspozicija suteikia galimybę išbandyti, kaip veikia žvejybos ir laivybos įrankiai, prisiliesti prie jų, apžiūrėti iš arti.
Lankytojas čia – ne stebėtojas iš tolo ir gido klausytojas, bet aktyvus dalyvis. Įsivaizduoju, kokį malonumą pajus jauniausi centro lankytojai. Kompiuterizuotų informacinių terminalų pagalba jie galės išvysti regioninio parko gamtines vertybes: augalus, gyvūnus, paukščius, žuvis, vabzdžius, klausytis jų balsų. Vitrinų sistema įrengta taip, kad norint įdėmiau įsižiūrėti, kas jose eksponuojama, tereiks nuspausti mygtuką ir dominantis objektas nušvis.
Elektronika atveria išsamiausią informaciją apie regioninio parko teritorijoje esančias pilis ir dvarų sodybas, bažnyčias ir archeologinius radinius, krašto kultūrines tradicijas ir senuosius amatus. Daug kas jau tapę tik istorine atmintimi, kurią atgaivinti tegalima tik įsigilinus į aprašymus ir eksponatus.
Vienas iš tokių praeitin pasitraukusių amatų – sielininkystė. Nors paskutinis sielis Nemunu išplukdytas ne taip jau seniai – 1985-aisiais, dauguma net neįsivaizduoja, koks tai darbas buvo – sielių rišimas ir plukdymas. Štai šią veiklos sritį ekspozicija itin vaizdžiai atskleidžia. Netgi pasivaikščioti sielių rąstais pasiūloma.
Sumaniai išnaudoję apšvietimo galimybes, lankytojų centro įrengėjai sukūrė tyvuliuojančio vandens įspūdį. Atrodo, tarsi žengtum per vandenį, per kurį nutiestas medinis lieptas. Na, o įdomiausia, be abejonės, čia bus vaikams: jie galės žaisti, mėgindami atpažinti smėlyje įspaustus paukščių ir gyvūnų pėdsakus; atsakinėti į kompiuterių ekranuose pateikiamus klausimus; išbandyti simbolinę „poledinę žūklę“ ir t.t.
Vaikų, beje, šventės metu buvo nemažai susirinkę. Dalis jų dalyvavo centro atidarymo koncerte. Įžanginį žodį taręs Panemunių regioninio parko direktorius Viktoras Ganusauskas nuoširdžiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šio centro atidarymo. Ypač malonu, kad parko darbuotojų iniciatyvas visada nuoširdžiai paremia savivaldybių tarnautojai. Saugomos teritorijos nuoširdžiai rūpi Jurbarko ir Šakių rajonų merams, Jurbarko miškų urėdijai, Kriūkų, Raudonės, Veliuonos, Seredžiaus ir kitų seniūnijų darbuotojams. Tik bendrų pastangų dėka gyvenimas prie Nemuno gali būti ir įdomus, ir prasmingas.
