Pačiam netikėta avantiūra
Taip. Plentinį dviratį Dominykas įsigijo už 25 eurus iš žmogaus, kuriam paprasčiausiai jo jau nereikėjo.
„Tai nebuvo pats naujausias modelis, paprastas, kiek senesnis, bet tvarkingas ir visiškai nereikalavęs remonto, – pasakoja pašnekovas. – Grįžo draugas iš Olandijos, parsivežė dviratį, pamaniau, kad ir man reikia. Radau skelbimą internete. Įsigijau dviratį ir po kelių dienų traukiniu jau dardėjau Klaipėdos link. Iš ten – į Taliną.“
Dominykas pasakoja, kad niekada nebuvo didelis dviračių gerbėjas, o kelionės idėja jam šovė spontaniškai.
„Darbe gavau dvi savaites atostogų. Jų neplanavau, tad svarsčiau, kaip jas prasmingai išnaudoti, – prisimena jaunasis avantiūristas. – Pirma mintis buvo nuvykti į Barseloną ir dviračiu iš ten grįžti – būtų tekę minti gal tik trimis šimtais kilometrų daugiau. Tačiau mane varžė laikas. Norėjosi pakeliauti ir dar spėti atsipūsti prieš prasidedančius darbus.“
Ilgai negalvojęs, nuotykiams nusiteikęs panevėžietis į kelionėms dviračiu pritaikytą krepšį įsimetė šiltesnių drabužių, palapinę, miegmaišį ir ankstyvą gegužės devintosios rytą pajudėjo traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą. Ten prasidėjo jo savaitę trukusi kelionė Baltijos pajūriu.
„Siūliau keliauti ir keliems draugams, tačiau juos varžė savi įsipareigojimai arba atstumo baimė, – atvirauja Dominykas. – Į beveik 800 kilometrų kelionę leidausi vienas. Dauguma, kam papasakojau savo planą, palaikė ir drąsino, tik mamai labai nepatiko.“
Plentinį dviratį Dominykas įsigijo už 25 eurus iš žmogaus, kuriam paprasčiausiai jo jau nereikėjo.
Be plano ir su nuotykiais
Kelionėje pašnekovas nutarė improvizuoti ir per daug nieko neplanavo. Pasirinko keliauti dviračių takais Lietuvos, Latvijos ir Estijos pajūriu, o nakvoti kempinguose. Dažniausi jo sustojimo taškai – pakeliui buvusios degalinės, kur buvo galima rasti maisto, šiltų gėrimų ir elektros telefonui pasikrauti.
„Žinote, jei keliaučiau dabar iš naujo, tai keliaučiau kiek vėliau, arčiau vasaros. Nepaskaičiavau, kad kempingai dar nebus pasirengę sezonui, dar bus tvarkomi, o naktys miegant palapinėje bus dar tokios šaltos“, – pasakoja Dominykas.
Anot jo, lengviausia kelio atkarpa buvo pačioje pradžioje – iki Rygos. Neprailgo minti vienam, oro sąlygos buvo palankios ir dar nebuvo dingusi motyvacija.
„Nuo Rygos prasidėjo lietūs, stiprus vėjas. Minant atrodė, kad nė nejudu iš vietos, – prisimena naujasis dviratininkas. – O įdomiausia kelionės atkarpa pavadinčiau kelio dalį nuo Ventspilio iki Liepojos. Tai buvo antroji iš septinių kelionės diena. Dviračio padanga ėmė leisti orą. Iki artimiausios parduotuvės buvo dar geras kelio galas. Buvau pasirengęs šiai situacijai, turėjau kuo užklijuoti kameroje atsiradusias skyles, tačiau oras ėjo per ventilį. Liepoją pasiekiau trečią valandą nakties, kas kelis kilometrus stodamas ir vis pripūsdamas padangą. Jau buvo tamsus paros metas, kai iš miško pribėgo didelis šuo, apuostė mane ir, kas buvo keisčiausia, leidosi kartu su manimi į kelionę. Jis mane palydėjo kelias dešimtis kilometrų iki pat nakvynės vietos.“
Dominykas niekada nebuvo didelis dviračių gerbėjas, o kelionės idėja jam šovė spontaniškai.
Taip per savaitę Dominykas įveikė beveik 800 kilometrų. Dviratį mynė vienas, tačiau nepraleisdavo progos pasišnekučiuoti su vietiniais miestelių gyventojais ar sutiktais žmonėmis, kurie vis smalsavo, kur jaunuolis keliauja. Taline jį pasitiko tėtis, kuris grįždamas iš darbų Estijoje į Lietuvą parvežė ir keliauninką.
Ne pirma improvizuota kelionė
Vilniuje šiuo metu gyvenantis ir dirbantis panevėžietis pasakoja, kad tai ne pirma tokia jo kelionė – be didelio planavimo, suorganizuota ekspromtu, į kurią leidosi vienas.
„Beveik prieš metus susiklostė panaši situacija – gavau porą savaičių atostogų. Rankoje jau turėjau bilietą į Antaliją. Maniau nuskrisiu, o į Lietuvą grįšiu tranzuodamas, bet tuomet Turkijoje prasidėjo neramumai ir išskristi neišdrįsau. Tą kartą po darbo dienos net negrįžęs namo nuvažiavau į autobusų stotį, įsigijau bilietą į Varšuvą ir keliavau po Europą pusantros savaitės.“
Tada Dominykas aplankė Lenkiją, Slovakiją, Bulgariją, Austriją, Čekiją, Vokietiją. Niekur negyveno viešbutyje, nusnausdavo kelionės autobusu metu, atvykus į miestą rasdavo vietą kur nusiprausti, o visą likusį laiką stengėsi išnaudoti aplankomų miestų pažinimui, bendravimui su sutiktais žmonėmis.
„Naujų kelionių šiuo metu neplanuoju. Jos mane ištinka netikėtai. Norėtųsi dar įgyvendinti Antalijos planą, bet tai ateičiai, – šypsosi improvizuotų kelionių mėgėjas. – Anksčiau buvau kiek uždaresnis, o dabar norisi pamatyti, pažinti, sutikti kuo daugiau, todėl ir leidžiuosi į tokias keliones.“
