Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Panevėžietei Patricijai Mingelaitei virusas, griovęs planus, tapo savęs atradimo priežastimi

Įsisiautėjęs koronavirusas griovė daugelio iš mūsų planus. Kai kuriems teko atšaukti ilgai lauktas atostogas svečioje šalyje, kiti neteko galimybės grįžti į gimtinę ir kelias savaites ar net mėnesius gyveno uždaryti salose ar užmirštuose pasaulio kampeliuose, na, o tretiems teko tūnoti uždarytiems tarp keturių sienų namuose be darbo. Tai buvo keli keisti, neįprasti mėnesiai, kurie nors daugeliui kėlė pasipiktinimą, kitiems leido atrasti kažką naujo ar pasinerti į neprastus nuotykius. Viena iš tokių – 21-erių metų panevėžietė Patricija Mingelaitė, kuri viruso įkarštyje, negalėjusi grįžti namo į Lietuvą, nusprendė išbandyti save „Camino de Santiago“ kelyje, Lietuvoje dar žinomas kaip „Jokūbo kelias“.
Patricija Mingelaitė
Patricija Mingelaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas prieš žygį Ispanijoje

„Susiklosčius visoms baisioms aplinkybėms, kuomet „koronos“ židinys buvo toje pačioje šalyje, kurioje ir aš tuo metu buvau, mano tuometiniai planai tarsi degė metami į to „židinio“ krosnį. Išgyvenau didelį liūdesį“, – pasakojo Lietuvos sporto universitete sveikatingumą ir asmeninį treniravimą studijuojanti mergina, kuri tuomet buvo išvykusi į Ispaniją su "Erasmus" programa

„Kodėl man atvykus studijuoti čia, į Ispaniją, mano planai taip greitai ir žaibiškai sugriuvo?“ – klausiau savęs. Sėdėdama viena, tarp keturių sienų ir matydama vis į elektroninį paštą iš oro linijų kompanijų ateinančius laiškus, kad skrydis į Aliaską (taip ilgai svajotą vasaros nuotykį) ir Maroką (trumpas atostogas nuo mokslų kopiant į Toubkalo kalną) yra atšaukti. Net skrydžio į Lietuvą grįžti pas artimuosius nebuvo galimybės rasti“, – atviravo Patricija.

Mergina pripažino, kad tuomet beliko tik verkti, nes matė, kaip šis siaubingas ir negailestingas virusas griauna ne tik jos, bet ir visų kitų pasaulio žmonių planus.

„Po penkių minučių nusišluosčiusi ašaras, nuėjau į virtuvę ir pasidariau mėtų arbatos. Šiek tiek nurimau. Atsisėdau priešais langą ir pamačiau, kad aplinkui nei vieno žmogaus, nei gyvos dvasios. Ausyse spengianti tyla dar kartą priminė, kad esu čia viena. Akimirkai pažvelgus į tolį matau tik aukštas, šešėliais apglėbtas, kalnų viršūnes ir į juos besileidžiančią saulę. Man čia patinka… Ko gero, šis, akimirką trunkantis „minčių pabėgimas“, truko 2 mėnesius, taip pat kaip ir mano karantinas Ispanijoje. Užsimerkiau, pasvajojau ir atsikėliau. Taip ir gimė mano svajonė – 1000 kilometrų kelio idėja. Susikrovusi visas savo manatkes į didelį, 10 kilogramų sveriantį „namuką“, užsidėjau jį ant pečių ir palikau miestą. Į ispaniškojo kelio nuotykius pasinėriau atvykusi ne iš Lietuvos, o jau pusę metų pragyvenusi Ispanijoje ir spėjusi šiek tiek susipažinti su šios šalies žmonėmis. O žmonės čia geri, todėl mintyse pasakiau – „kelias bus lengvas“, – pasakojo Patricija.

Ilga kelionė

Patricija pripažino, kad pradžioje jautė didelį jaudulį, nerimą, nes žinojo, kad prieš akis laukia ilga kelionė. Jos planuose buvo kupinas įspūdžių, nuotykių, susitelkimo, kantrybės ir daug ištvermės reikalaujantis, daugiau nei 1000 kilometrų, mėnesį trunkantis, piligriminis žygis „Camino de Santiago“ keliu.

„Važiuodama traukiniu link Irun miestelio, esančio Ispanijos-Prancūzijos pasienyje, nuo kurio ir pradėjau savo žygį, savęs paklausiau „Patricija, kaip manai, kas tavęs laukia? Lėtai einantys ar lengvi kilometrai? Karštos ar lietingos vasaros dienos? Skausmas ar džiaugsmas? Nežinau…“. – tyliai pakuždėdama atsakiau sau. Bet jeigu būčiau žinojusi, galbūt nebūtų buvę taip įdomu. Vienintelis tikslas, kurį žinojau – turiu pasiekti Finisteros kyšulį (kitaip vadinamą „The end of the world“ (liet. pasaulio kraštas) o po to, kaip Dievas duos. Jeigu pasiilgsiu namų – grįšiu“, – apie kelionės pradžios apmąstymus pasakojo Patricija.

Mergina teigė, kad turėdama galybę laiko, dažnai „pasikapstindėdavo“ savo viduje.

Keliavo viena

Į šį gyvenimo nuotykį Patricija išėjo viena. Tačiau, kaip pati teigė – su viltimi, kad susiras daug, tokių pat „pačiuožėlių“ draugų kaip ir ji pati.

Patricija prisimena, kad per pirmąsias keturias dienas nesutiko nei vieno piligrimo. „Aš ir pati moku pasidaryti valgyti ir apsieisiu be vyriškų rankų palapinei pastatyti. Esu stipri ir savarankiška, galiu įveikti šį kelią nors ir viena basomis lietui pliaupiant, nesutikusi nei vieno bendraminčio“ – tuomet drąsino save ji.

Mergina juokėsi, kad eidama keliu šalikelėse vis pamatydavo iš praeities pamestas kojines, paliktus batus, ar kitus žygeivių daiktus. „Tai parodo, kad šis kelias niekada nebuvo vienišas. Dar kartą apsidairau. Nieko aplink nebuvo. Gal tikrai šiame kelyje tik aš, saulė, mėnulis ir kalnai? Net vietiniai žmonės pamatę mane nustebdavo: „Lituano? Solo? Mamma Mia“, – pasakojo panevėžietė.

„Tu pirma piligrimė, kurią mes matome po karantino, žygiuojančią vieną, mergaitę ir dar lietuvę. Kokia garbė – šį žygį pradėjau aš pirma. O ispanai, ko gero po atslūgusios judėjimo kontrolės vis dar tinginiauja ir nepakelia savo užpakalių nuo televizoriaus ekranų (juokiasi)“, – atviravo Patricija.

„Namelis“ ant pečių

Mergina juokėsi, kad į savo kuprinę, kurią kelionės metu pavadino „Amigo“ (liet. draugas), susikrovė visus namus: palapinę, kilimėlį, miegmaišį, pagalvę, vyryklėlę, kavinuką, puodus ir šaukštus. „Truko tik šildytuvą pasiimt ir žiūrėk, visai kaip pas mamą namuose“, – juokėsi ji.

Laisvė

„Dažnas piligrimas, eidamas šį kelią, kiekvieną naktį žino kokiame „alberge“ (nakvynės namuose – red. pastaba) miegos, kiek kilometrų šiandien susuks, kokiame bare sustos pailsėti, kada valgys ir kada kokioje kavinėje į tualetą nueis. O aš, kaip laimingas, nuo „lenciūgo“ į laisvę pabėgęs šuo keliavau be jokių kasdieninių rūpesčių. Mano paklydusi siela buvo pripildyta visiška nežinomybe. Kelyje neplanavau ir nežinojau, kiek tą dieną kilometrų nueisiu, ką sutiksiu ir kokie nuotykiai manęs lauks pasislėpę už dar vieno įveikto kalno. Kitaip tariant, viską palikau likimo valiai“, – pasakojo Patricija.

Ryšys su gamta

Šioje kelionėje Patricija teigė, atradusi labai stiprų ryšį su gamta.

„Gal dėl to, kad gamta kiekvieną dieną man buvo tarsi motina. Žingsniuojant vis sustabdydavo, pamaitindavo skaniomis, ant kelio prisirpusiomis uogomis, kartas nuo karto numesdavo ant šalikelės sultingą ispanišką apelsiną, o vakarais, kai jau sutemdavo, nuvesdavo mane prie kokios nors upės lieptelio ir nuplaudavo mano prakaitu persismelkusį nuogą kūną. O lova, net rūpintis nereikėjo, nes miškų dievai man visada paruošdavo šiltą, samanomis išklotą patalėlį“, – atviravo mergina.

Nuotykiai slėpėsi visur

Pasak merginos, šiame kelyje, kaip ir gyvenime, buvo sunkių, negailestingai karštų ir kalnuotų dienų. Tačiau, bėgant kilometrams, kūnas po truputį priprato prie jam duodamų iššūkių. Kiekvieną dieną vidutiniškai ji nužingsniuodavo apie 38 kilometrus, o visos dienos darbas trukdavo apie 9 valandas.

„Eidama atrasdavau tiek visokio gėrio. Norėjau pauostyti kiekvieną gėlę, pajusti kiekvienos bangos gūsį ir vandenyno ošimą. Paglostyti kiekvieną šunį, nusišypsoti kiekvienam nuliūdusiam ir padėti kiekvienam pavargusiam“, – atviravo Patricija.

„Nuotykiai slėpėsi visur. Visame kelyje ir labiausiai džiugino tai, kad ryte išlindusi iš palapinės nežinojau, kas manęs lauks ateinančią dieną. Giliai širdyje jaučiau visišką laisvę, ramybę, akimirkos svarbą. Buvimas su savimi man atnešė tiek daug vidinių potyrių, minčių ir apmąstymų“, – pripažino ji.

Mergina teigė, kad turėdama galybę laiko, dažnai „pasikapstindėdavo“ savo viduje. „Pradėjau jausti, kad manyje kažkas keičiasi. Stebėjau, kaip į galvą ateina keisčiausių ir įvairiausių minčių apie gyvenimą. Keliaujant sutikau paprastų ir geraširdžių žmonių. Pastebėjau, kuo žmogus vargingiau gyveną, tuo jis yra paprastenis ir geranoriškenis. Tokie žmonės dažnai pasiūlydavo nakvynę savo kieme, į kelionę įdėdavo maisto ir su šypsena palinkėdavo gero kelio“ – su šypsena gerus žmones prisiminė Patricija.

Už nugaros palikti 1167 kilometrai

„Šitas kelias nesutilps į jokius pasakojimus ar istorijas, knygas ar žurnalus. Šis kelias nesutilps į jokias nuotraukas ar vaizdo įrašus. Šį kelią reikia praeiti…“ – sako mergina.

Pasak Patricijos, 1167 kilometrai ištirpo vandenyno bangose, kalnuose, smėlynuose, miškuose. „Kiek daug visko pamatyta, kiek daug pamokų šis kelias išmokė ir kiek daug gyvenimiškos patirties jis man davė! Kiek daug patirtų nuotykių, sutiktų žmonių ir jų istorijų… Patyriau įvairių akimirkų: liūdesio, džiaugsmo, nusivylimo, lengvų ir sunkių kilometrų, prakaito, saulės ir lietaus… Mano siela po šio įveikto kelio tokia laiminga, tokia tyra ir tokia pilna energijos, kaip niekada! O šypsena… šypsena nuolatinė palydovė mano kelyje, niekada nenustojusi džiuginti pavargusių piligrimų! Nenustoju šypsotis ir dabar“ džiūgavo piligriminį kelią įveikusi mergina.

Pabaiga

„Vaikščiojimas – tai mūsų visų gyvenimo variklis, sveikata ir garantuotai gera savijauta. Skatinu žmones eiti į gamtą ir nesėdėti namuose prie kompiuterių. Kaip smagu pasinerti į nuotykius, džiaugtis paukščių čiulbėjimu, lapų šnarėjimu ar vandens čiurlenimu. Visada sau sakau – vaikščiojimui nereikia prabangių drabužių, pasiruošimo, profesionalumo ar įrangos. Tereikia turėti batus, kad ir pačius paprasčiausius ir žengti žingsnį pirmyn. Nė nepajusite, kaip kilometrai pasilieka Jums už nugaros“, – kiekvienam svarstančiam galimybę pasinerti į šį nuotykį, patarė Patricija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs