Atvykstančius pasitinka Renata Meleškienė, kuri dabar pati ir bilietus parduoda, ir edukacijas veda, ir apie naujas veiklų perspektyvas svarsto. Jos ir vyro Rolando savaitgalio rūpesčiai sukasi apie alpakas, kurių aplankyti žmonės šeimomis atvyksta bene iš visos Lietuvos.
„Panevėžio rajone mažai vietų, kur šeimos turėtų ką veikti. Tik įsigiję alpakas norėjome jas auginti, veisti, tačiau žmonės prie tvoros būriuodavosi, smalsaudavo. Teko vartelius atkelti ir žmones priimti grupėmis“, – pasakoja Renata.
Taip sodyboje atsirado pavėsinė pasisėdėjimams, vaikų žaidimų aikštelė, stendas fotografijoms, suvenyrų parduotuvėlė. Pradėtos organizuoti ir šventės.
„Vieną turėjome aną rudenį, antrą – liepos pradžioje, dar viena laukia rugpjūtį. Vyko estafetės, piešinių konkursas, pūtėme muilo burbulus. Įsitraukė ir vaikai, ir suaugusieji. Lankytojų sulaukėme ir iš Marijampolės, ir iš Kauno, ir iš Kupiškio. Akivaizdu, po karantino žmonės linkę judėti“, – pasakoja moteris.
Ji veda edukaciją „Vilnos kelias: nuo gyvūno iki siūlo“. Pasakoja, kaip nukerpama alpakų vilna, kaip apdirbama, verpiama, plaunama, o vėliau iš jos gaminami šiltučiai dirbiniai. Įleidžia žmones ir į aptvarą pas alpakas, tačiau vienų jų ten nepalieka.
„Kai kurie įsivaizduoja, kad būtina gyvūnus niurkyti ar čiupinėti kaip šuniukus ar kačiukus. Aišku, smalsu paliesti švelnią vilną. Bet jos ne kaip šuniukas ar kačiukas. Alpakos – terapiniai gyvūnai. Tarp jų reikia tiesiog būti: vaikščioti, stebėti, kaip jos elgiasi, ką jos daro. Tai veikia labai raminančiai. Ne vienas yra pastebėjęs, kad alpakos – užburiantys gyvūnai. Jos visai kitokios nei lietuviškos avys ar ožkos“, – atkreipia dėmesį alpakų augintoja.
Ne vejai pjauti
Įsigijus alpakas moters gyvenimas apsivertė 180 laipsnių. Nieko bendro neturėjusi su gyvūnais, vaikystėje neauginusi jokio augintinio, dabar Renata kasdien skuba rūpintis ne tik alpakomis, bet ir penkiomis dekoratyvinėmis ožkomis ir dviem lamomis.
„Labai myliu gyvūnus. Jie užpildo sodyboje esančią erdvę, – pasakoja pašnekovė. – Dėl sodybos iš pradžių alpakas ir ėmėme auginti: nusipirkome sodybą, žemės daug, svarstėme, ką su ja daryti, o Lietuvoje kaip tik apsigyveno pirmosios alpakos. Nusprendėme jas auginti dėl grožio, veisti, bet apetitas kyla bevalgant.“
Meleškų šeimai įsigijus pirmąsias keturias alpakas, informacijos Lietuvoje, kaip jas auginti, stigo. Dabartinė patirtis bei žinios – septynerių praktikos metų rezultatas.
„Dabar šalyje alpakų daugiau, jos populiarėja. Daugeliui patinka mintis, kad jas auginant nereikia pjauti žolės, o jos pačios yra mielos ir tvarkingos. Bet tai gyvūnas, kuris būna suserga, reikalauja dėmesio. Alpakos ilgaamžės – gyvena iki 30 metų. Negalima sprendimo dėl gyvūno auginimo priimti atsainiai“, – sako Renata.
Anot jos, dabar gausėja parduodančių alpakas.
„Tikriausiai žmonėms auginti jas – nepasiteisinęs sprendimas. Jei gyvūnas domina tik dėl vejos priežiūros –vienareikšmiškai geriau įsigyti vejapjovę.“
Kūriniai iš alpakų vilnos
Pati Renata rūpinasi bene viskuo, kas sodyboje siejasi su alpakomis: ir gydo gyvūnus, ir šeria, ir vilną plauna, ir gaminius pristatinėja. Kartą per metus, kai reikia nukirpti alpakų kailį, į pagalbą atvyksta ir pagalbininkai iš Lenkijos.
„Lietuvoje trūksta specialistų, kurie greitai, be didelio streso gyvūnui, jo nesužeisdami tinkamai nukirptų vilną. Alpakų kojos pririšamos, tuo pat metu tvarkomi nagai bei dantys, o kerpant vilną svarbu jos nesusmulkinti, kad dar būtų galima pagaminti siūlus. Šiemet trise per 12 valandų taip nukirpome 46 alpakas“, – pasakoja pašnekovė.
Nukirpta vilna vežama į karšyklą, ten iš jos padaromi siūlai, kurių kiekvieną giją pati alpakų augintoja rankomis ir plauna. Pernai reikėjo sutvarkyti 80 kg vilnos.
Siūlai parduodami arba sunaudojami gaminiams: kojinėms, pirštinėms, šalikams arba antklodėms su alpakos vilnos karšiniu. Antklodės universalios – tinka tiek žiemą, tiek vasarą, nes alpakos vilna nesugeria prakaito. Lengvos ir šiltos. Siūlai įprastai nedažomi – alpakos spalvingi gyvūnai.
„Rankos nekyla sugadinti atspalvius. Dėl to visoje Lietuvoje ieškau, kas galėtų suvenyrų parduotuvėlei raštuotus mezginius gaminti, kuriuose spalvų margumas matytųsi. Sunku rasti, kas dar tradiciniais raštais kojines ar pirštines margintų. Kalbu ne tik apie Panevėžio rajoną, bet ir visą šalį“, – atvirauja Renata.
Nepaisant sunkumų, suvenyrų krautuvėlėje gausu rankdarbių, o Meleškų šeimos noras puoselėti alpakų ūkį dar neišsekęs. Planuose – naujos edukacijos, bendri projektai su karšykla ir dar viena vasaros šventė.
