Penkerius metus Izraelyje gyvenusi N. Degutienė apie šios šalies kultūrą pasakoja kalbėdama apie maistą – jis, pasak jos, gali ir nustebinti, ir sukelti daug asociacijų su lietuviška virtuve. Kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, Izraelyje svarbi duonos kultūra.
„Apie duoną galima kalbėti daug. Atvažiavus man labiausiai patiko pita – plokščias duonos paplotėlis, į kurį galima įkišti įdaro. Ta duona kiekvieną dieną kepama šviežia. Kaip ir kiekviena šviežia duona, ji tokia skani, kad po kelių dienų net tampa šiek tiek pavojinga – pradėjęs valgyti nebegali sustoti. Į ją galima įsidėti ir falafelius, ir įvairiausius mėsos įdarus“, – sako N. Degutienė.
Pasak jos, pita į Izraelį atkeliavo iš arabiškos kultūros, o žydai dažniausiai renkasi kitokią duoną: „Žydai turi savo chala duoną – pynutę. Žinoma, žydams ji šventinė – šeštadienio – duona. Nors tai retas atvejis, jei ji nesuvalgoma, yra begalės receptų, kaip ją panaudoti – paskrudinti, padaryti skrebučių. Man neteko būti šalyje, kur duonos kultūros nėra. Na, išskyrus, galbūt Japoniją, Korėją.“
L. Degutienė sako, kad klausimą, kas yra košerinis maistas, išgirsta dažnai, bet atsakyti – ne taip paprasta: „Tai labai plati sąvoka, tačiau paprastai – tai maistas, kurį tinka naudoti žydui. Tai sąrašas taisyklių, kurios atėjo iš Senojo Testamento, kuris sako, kaip žydas, kuris laikosi tradicijų, visų religinių normų, turi maitintis. Dažnai žmonės galvoja, kad Izraelyje visi košeriniai ir tik tokį maistą tevalgo – taip tikrai nėra. Izraelyje gyvena ne vien tik žydai, bet ir arabai.“
Bet to, priduria ji, košerinį maistą renkasi valgyti tie žydai, kurie paiso religinių tradicijų, priklauso bendruomenėms. „Labai griežtai reglamentuojamas mėsos klausimas – visi žinome apie kiaulieną, kad jos valgyti žydams negalima. Tačiau yra daug kitų dalykų, kurie apsprendžia, ar mėsa košerinė, net jei pats gyvūnas – košerinis. Tarkime, jei jis bus paskerstas netinkamu būdu arba bus sumedžiotas, kritęs nuo kokios ligos – jo valgyti negalima“, – teigia ji.
Pasak N. Degutienės, nors jautiena laikoma košerine mėsa, tam tikra jos dalis žydams gali būti nevalgoma: „Yra tam tikras raumuo, kuris nėra košerinis, nes per jį praeina sėdmens nervas, susijęs su viena Senojo Testamento istorija. Jeigu tas nervas išoperuojamas, o tai daroma lygiai taip pat, kaip operuojamos kraujagyslės, tai tas gabalas mėsos tampa košeriniu.“
Ji tikina, kad norintiems išbandyti košerinę mitybą tektų pasistengti: „Tai nėra paprastas dalykas – jei žmogus pagalvos, kad nuo rytojaus valgys košerinį maistą – sakau, kad tai neįmanoma. Jei negimėte toje aplinkoje, jei nematėte, kaip atrodo tokia virtuvė, jei jums tai nėra savaime suprantamas dalykas – būtų labai sunku išmokti.“
Košerinis maistas nieko bendro neturi nei su sveikata, nei su palaiminimu, sako N. Degutienė: „Tai tiesiog taisyklės, kurios sako, kad šią žuvį valgyti galima, o kitos – ne. Pavyzdžiui, jei valgote mėsos kepsnį, jis turi būti labai gerai iškepęs – jei paprašysite vidutiniškai iškepto, jis nebus košerinis, nes pagaminta mėsa negali priminti žalios mėsos. O jei po kepsnio paprašysite kavos su pienu, tai jūsų prašymo net nesupras.“
Žydiškoje virtuvėje šalia mėsos negali būti pieno produktų, o suvalgius vieno, kito nebus galima vartoti mažiausiai 6 valandas, tikina ji. Be to, kartu namuose taip pat negali būti ir indai, iš kurių valgomi šie produktai.
„Indai, kuriuose ruošiamas maistas, turi būti visiškai atskirti – to paties puodo, kuriame troškinote mėsą, negalite naudoti kitiems dalykams. Labai dažnu atveju tikruose košeriniuose namuose yra dvi atskiros virtuvės, su dviem šaldytuvais, indaujomis su skirtingomis lėkštėmis, kad visi žinotų, kam jos skirtos ir nesusimaišytų.
Dažnai net negali skirtingų indų dėti į indaplovę, nes tie indai, kurie buvo naudojami mėsos patiekalams, negali atsidurti šalia tų, kuriuose buvo patiekalų su pieno produktais“, – teigia N. Degutienė.
„Jei košerinėje virtuvėje valgoma braškė, jos žalias kotelis ne nugnybamas su pirštais, kaip esame pratę, bet nupjaunamas su puse braškės, nes po lapeliais gali būti pasislėpę mikroskopinio dydžio gyviai, kurie laikomi mėsa“, – priduria ji.
Tačiau žydų kultūroje košerinis ne tik maistas: „Yra ir košerinis internetas, kuris nustoja veikti per šabą. Taip pat košerinės telefonų SIM kortelės, kurios parduodamos tik religinėse bendruomenėse gyvenantiems žmonėms. Jos ne tik neveikia per šabą, bet ir neturi žinučių rašymo funkcijos. Per šabą žydai net lifto mygtuko nespaudžia – liftas užprogramuojamas taip, kad stotų kiekviename aukšte.“
Nors daugelis išvardintų dalykų gali stebinti ir atrodyti svetimi, kai kurie, sako N. Degutienė, buvo labai pažįstami. Vos atvykusi į Izraelį ji pastebėjo lietuviškos ir izraelietiškos virtuvių panašumus.
„Turiu prisipažinti, kad važiuodama į Izraelį nelabai žinojau apie žydų virtuvę. Mane nustebino tai, kad patiekalai, kuriuos seniau laikiau lietuviškais, pasirodė esą žydiški. Turime daug panašių patiekalų, tik gal šiek tiek kitaip juos vadiname, šiek tiek kitaip gaminame. Iš žydų daug išmokome, daug adaptavome savo virtuvėse“, – sako N. Degutienė.
Izraelyje lietuvei teko ragauti ir blynelių su varške, ir bulvinių blynų: „Lietiniai blyneliai su varške man atrodė mūsų patiekalas, bet tai konkrečios žydiškos šventės patiekalas, kuris simbolizuoja Toros ritinį. Taip pat jie gamina bulvinius blynus, kugelį, netikrą zuikį. Tiesa, bulvinius blynus jie vadina latkėmis ir valgo su obuoliene.“
