Alternatyvaus Vilniaus pažinimo platforma „Neakivaizdinis Vilnius" sukūrė maršrutą, padėsiantį susipažinti su seno ir naujo dermės pilnu Paupiu.
„Nauji pastatai mieste – kiekvieno miesto kasdienybė. Tačiau tai, kad vienu metu atgimtų arba būtų naujai sukurtas visas miesto rajonas – labai unikalu. Todėl kviečiame vilniečius atrasti ne tik naują architektūrą šiame rajone, bet ir tai, kas čia buvo anksčiau, istorines Paupio ištakas", – teigė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Skalaujamas vandenų
Paupys iki 1939 m. buvo vadinamas Paplauja (Paplavomis), nes šį vandens išgraužtą „kanjoną" nuolat plauna Vilnia iš šiaurės, o šaltiniai – iš pietų. Pastarieji verti atskiros vietos Vilniaus vandentiekio istorijoje. Čia tekėję Žiupronių šaltiniai aprūpindavo miestiečius vandeniu, o dalis senųjų šaltinių, buvusių misionierių vienuolyno sode, vadinti Misionierių šaltiniais.
Čia buvo pastatyta ir vandens siurblinė, varoma elektriniais siurbliais. XX a. pradžioje šaltiniai neteko savo kaip vandenvietės reikšmės, tačiau tvenkiniai išliko. Ir dabar Paupyje dar galime džiaugtis misionierių laikus menančiomis kūdromis. Kūdrų parkas yra ilgametė bendruomenės susitikimų ir švenčių vieta.
Pramoninė miesto širdis
XVIII–XIX a. sandūroje išardžius Vilniaus gynybinę sieną, iš naujo atrasta Paplauja pasirodė esanti labai patogi vieta įvairių tautų pirkliams, pramonininkams ir amatininkams gyventi. Šį rajoną galime laikyti pirmuoju pramoniniu Vilniaus rajonu, nes čia buvo didelė fabrikų koncentracija: kailių ir odų išdirbimo, alaus ir elektros matavimo prietaisų fabrikai, kita pramonė. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo gausiai žydų gyvenama teritorija.
Dabar pramonės beveik neliko, todėl Paupys yra žalias, gyvas ir stebinantis. Keliaujantys maršrutu ne tik sužinos, kaip Paplauja atrodė seniau, bet ir užsuks į naujausias rajono vietas.
Kol šalyje paskelbtas karantinas, naujuoju maršrutu kviečiame keliauti atsakingai – dėvint kaukes ir nesibūriuojant. Paupio maršrutą rasite čia: https://neakivaizdinisvilnius.lt/studijos/paupys/
