Pirmas bandymas tapti „Laukinių Vakarų salūno“ padavėjų kolega praėjo daug sklandžiau, nei tikėjausi. Ir trumpiau.
Gaila, kad nepavyko iš karto gauti šanso pasirišti prijuostę ir pasisukioti su padėklu rankose tarp kavinės stalų, palakstyti iki baro bei virtuvės ir taip iššniukštinėti sezoninio darbo užkulisius, todėl laukiau salūno administratoriaus Jono skambučio.
Iki vakaro jokių žinių nesulaukiau. Kitą dieną – taip pat. Bet laukdamas sugalvojau panaršyti kitus darbo skelbimus, ir man toptelėjo mintis – kodėl būtinai salūnas? Juk nieko neprarasiu pabandęs įsidarbinti ir kitose vietose. Galbūt ir kiek kitokiose nei liūdnai pagarsėjęs Palangos baras. Štai, ir restoranas „Žuvinė“ ieško naujų darbuotojų.
Taip ir nusiunčiau trumputį gyvenimo aprašymą, o kad atrodytų rimčiau, dar ir paskambinau.
„Klausom“, – atsiliepė moteris.
„Sveiki, aš siunčiau gyvenimo aprašymą dėl padavėjo darbo. Dar ieškot?“ – paklausiau.
„Kada siuntei? Šiandien? Jei taip, tai tada nematėm... Bet žinai ką, ateik šiandien 15 val. ir pašnekėsim“, – pradžiugino mane „Žuvinės“ administratorė.
Darbo pokalbyje – šešiolikmetė
Šiek tiek paskubėjau ir restorane pasirodžiau anksčiau, nei buvau lieptas. Tuo metu „Žuvinės“ terasoje buvo daugiau padavėjų nei klientų. Ir nors restoranas – prestižinis, pagrindinė darbo jėga čia taip pat yra jaunučiai padavėjai. „Gal net kiek per jauni“, – susimąsčiau.
Užėjus į šviesų „Žuvinės“ vidų mane pasitiko dar daugiau lounge muzikos fone nuobodžiaujančių padavėjų. Visi mane taip pat abejingai nužvelgė ir toliau kalbėjosi tarpusavyje.
„Aš susitaręs į pokalbį trečiai valandai”, – tariau atsisukęs į juos.
„Ai, jo? Tai gerai, prisėsk čia. Pas mus jau prasidėjo apgultis”, – nusišypsojęs tarė padavėjas.
Tiesiai priešais mane kai kam darbo pokalbis jau buvo beveik pasibaigęs. Tai buvo dvi šviesiaplaukės merginos, kurias kamantinėjo administratorė Laura.
Tiesa, viena iš jų tiesiog atlydėjo kitą į pokalbį. Turbūt, kad drąsiau būtų. Darbo ieškojo jauna mergina vardu Justė. Tą supratau iš nugirsto administratorės pokalbio telefonu su restorano buhaltere.
„Ateis apsiformint pas tave viena mergaitė. Padavėjo padėjėja. Ant 0,75. Jo, jo, jo, nes čia šešiolikos metų mergaitė. O reikia tėvų sutikimo tada? O kaip mes formindavom tada? Pas mus buvo ir Kotryna ir… jos gi buvo šešiolikinės. Tai kaip čia?“ – ji klausė buhalterės.
Galiausiai moterys tai nutarė išsiaiškinti vėliau, bet administratorei dar reikėjo pakalbėti su Juste, o ji jau buvo išėjusi. Teko skambinti telefonu.
„Juste, o tau jau yra pilnai 16 metų? Pilnai. Tai aš dar tau paskambinsiu. Reikia išsiaiškint, gal tėvų sutikimas reikalingas. Tai aš tada perskambinsiu. Gerai, iki“, – sakė Laura.
„Nuvilsiu vaiką“
„Kitas pas tave“, – rodydamas į mane priminė padavėjas.
„Žinau jau. Paulius, ane?“ – pasitikslino administratorė ir be jokių įžangų pradėjo pokalbį.
Skirtingai nei „Laukinių Vakarų salūne“, restorano administratorė buvo atsispausdinusi mano kuklų gyvenimo aprašymą. Jos akys iškart nukrypo prie mano kalbinių sugebėjimų.
O reikia tėvų sutikimo tada? O kaip mes formindavom tada? Pas mus buvo ir Kotryna ir… jos gi buvo šešiolikinės. Tai kaip čia?“
„Su rusais tikrai susikalbate? Nu, jeigu paprašys papildomos šakutės, suprasit? O jeigu išmokti meniu rusiškai? Sugebėsit? – domėjosi Laura. – O kaip su padėklu dirbi? Moki? Gerai. Nu, mums padavėjo reikia, yra viena arba dvi vietos laisvos, bet reikia apsiforminti, kad ateitum bandytis, nes nelegaliai mes nedarom tų pabandymų, kaip visi. Mes nerizikuojam.“
Įsibėgėjusį mūsų pokalbį nutraukia skambutis. Perskambino „Žuvinės“ buhalterė.
„Taip, Giedre. Aha. Nu, realiai tai ne. Viskas. Bet realiai čia sudėtingai gaunasi. Mhm. Nu, supratau. Viskas aišku. Nu, gerai tada. Tada atšauk“, – ji baigia pokalbį ir atsisukusi į mane tarė: „Nuvilsiu vaiką...“
Per dieną – 150 eurų
Apie padavėjo atlyginimą administratorė tikriausiai nė nebūtų užsiminus, jei nebūčiau paklausęs.
Ir taip žinojau, kad Palangoje dirbantis jaunimas pragyvena ne iš atlyginimo, o arbatpinigių. Pasirodo, „Žuvinėje“ jie – itin dosnūs.
„Atlyginimas valandinis, bet realiai padavėjai jį renka iš arbatos. Nu, priklauso daug kas nuo padavėjo, bet per dieną galima 150 eurų arbatpinigių susirinkti“, – patikino mane Laura.
Tiesa, toliau darbo sąlygas restorano administratorė piešė niūriomis spalvomis. Apie dešimt procentų arbatpinigių tektų atiduoti barmenui už jo triūsą pilstant gėrimus ir ruošiant kavą bei arbatą. Kasdienis maitinimas restorane kainuoja pusantro euro. Apgyvendinimas Palangoje – paties padavėjo reikalas.
„Žuvinės“ administratorė taip pat patikino, kad dirbti pas juos tektų neatsikvepiant. Tai nuskambėjo lyg perspėjimas, o kai užklausiau apie poilsio dienas, ji gudriai išsisuko nuo atsakymo.
„Vieni ateina nuo vienuolikos, kiti nuo pirmos, nuo trečios, nuo penkių. Keičiam grafiką, o dirbam iki dvylikos. Nu, iki pirmos, jeigu žmonės sėdi. Nu, aišku, mums geriau, kai nori daugiau dirbt tų dienų, – aiškino administratorė Laura. – Nu, jeigu yra kažkokios vestuvės ar super didelės šeimos šventės. Tada, jo, susiderinam ir išleidžiam, bet į jokius festivalius niekas negali išvaryti, nes yra daug darbo.“
Kol nespėjau persigalvoti dėl darbo, ji man paskyrė du susitikimus: ketvirtadienį – „Žuvinės“ buhalterijoje, įsikūrusioje viešbutyje „Info Hotel“, kur turėčiau įsidarbinti bandomajam laikotarpiui, o penktadienį, 10 val. 30 min., – restorane.
„Apranga – juodos kelnės, balti marškiniai. Prijuostę ir varlytę – duosim mes. Jei kas neaišku, skambink“, – tarė Laura ir atsisveikino su manimi iki penktadienio, kai turėtų prasidėti mano pirmoji padavėjo darbo diena.
ANTROSIOS DALIES PABAIGA
