Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Nors abu yra vadinami „karališkais“, tačiau iš jų tik Sevilijos rezidencijos dalis vis dar tiesiogiai priklauso Ispanijos Karališkai šeimai, kuri čia turi savo apartamentus. Į juos turistų neleidžia, tačiau visas kitas alkazaro dalis galite apžiūrėti.
Papasakoti Real Alcázar de Sevilla istoriją keliais žodžiais yra neįmanoma, nes pasakojant tektų pasitelkti milžiniškus kiekius iliustracijų ir net senuosius Sevilijos miesto planus.
Tvirtovės bokštai ir sienos buvo pradėtos statyti X amžiuje.
Alkazaras visą laiką yra tarsi gyvas organizmas, kurį evoliucija verčia prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, jo šeimininkų įgeidžių, vyraujančių madų ir politikos pokyčių. Jis plėtėsi, traukėsi, keitė augimo kryptį, kilo į viršų, griuvo iki pamatų. Netekus vienos „galūnės“, išaugdavo dvi, o kartais vietoj galūnės išaugdavo kelios „galvos“.
Šie karališki rūmai yra tarsi istorijos chameleonas, todėl tada, kai žvalgysitės – nelabai tikėkite savo akimis – gali būti, kad arabiškai atrodanti dekoracija yra visai ne arabų meistrų rankų darbo palikimas, o visai neblogai išsilaikiusios detalės yra tiesiog archeologinių kasinėjimų metu rasti griuvėsiai.
Real Alcázar de Sevilla yra seniausia nuolat veikianti Europos karaliaus rezidencija, kurią derėtų vadinti karaliaus rūmais. Tačiau Andalūzijoje yra kitaip – karališka rezidencija visų pirma buvo tvirtovė, o tik po to atliko protokolinę rūmų funkciją.
Real Alcázar de Sevilla yra seniausia nuolat veikianti Europos karaliaus rezidencija.
Pirmosios alkazaro dalys – tvirtovės bokštai ir sienos buvo pradėtos statyti X amžiuje ir, galima sakyti, kad nuo to laiko statybos ir rekonstrukcijos niekada nesustojo. Krikščionių laikais prasidėjo gotikos architektūros periodas, vėlesniais laikais šiose erdvėse šėlo naujų laikų mados, nors kartais trumpai vėl būdavo sugrįžtama prie arabiško stiliaus.
Daugelyje vietų net ir patyrę architektūros stilių žinovai gūžčioja pečiais bandydami atsakyti į elementarų klausimą – kas ir su kuo čia buvo sumaišyta?
Senoji rūmų dalis yra arabiška, kaip ir didelį plotą užimantys sodai. Sodai didžiausią pertvarkymą patyrė Renesanso laikais, o rūmuose atsirado įvairiausių epochų inkliuzų, kurie apibūdinami tokiais terminais, kaip manierizmas, romantinis natūralizmas, istoricizmas ir net angliškasis peizažizmas.
Įvairioms rūmų dalims pasisekė tapti arabų, gotikos, baroko, renesanso ir klasicizmo kokteiliu. Viskas viename, pakankamai keista, bet savotiškai žavu, tik kažkodėl visa tai vadinama modejar architektūros šedevru.
Serialo „Sostų karai“ serijos Sevilijos alkazaro rūmuose buvo filmuojamos tikrai ne veltui, nes vienoje vietoje galima rasti tokią interjerų įvairovę, kurios nepasiūlys jokia Holivudo studija. Todėl vaikštinėdami rūmų menėmis, kiemais, koridoriais, sodų takais ir galerijomis pabandykite įsivaizduoti, kad žvalgotės po įvairioms epochoms skirtus kino studijų paviljonus – taip bus paprasčiau suvokti realybę.
