„Mes kaip tik lankėmės šioje vietoje (Huruma lūšnyne Nairobyje – aut. past.). Šia tema esu parengusi fotoreportažą, kuriuo norėčiau pasidalinti“, – sakė ji 15min. Kviečiame skaityti šį jos fotopasakojimą.
Daugiau kelionės į Keniją ir kitas šalis, kuriose lankėsi Akvilė, įspūdžių rasite jos tinklaraštyje.
Tik atvykus į Keniją buvome pasitiktos mūsų naujųjų komandos narių Eriko ir Saimono, kurie jaukiai priėmė į mums naują aplinką. Pakeliui į viešbutį gerokai užtrukome dusinančioje transporto spūstyje, kuri yra kasdienė Nairobio laiką ėdanti realybė – kartais įveikti kelioliką kilometrų užtrunka kelias valandas.
Tačiau kelionė neprailgo, nes besidairant pro langą akys gėrė naujas detales. Buvau maloniai nustebinta pakankamai tvarkinga aplinka: kelio atkarpa nuo oro uosto link centro, pasirodo, buvo staigiai sutvarkyta ir apželdinta (nors šalį alino ilgai besitęsusi sausra) neseniai besisvečiuojančio JAV prezidento B.Obamos proga.
Nekilnojamojo turto pardavimo ir nuomos kainos net ir man pasirodė neįtikėtinai aukštos, tad beveik 60 proc. Nairobio populiacijos glaudžiasi lūšnynų rajonuose.
Beveik nauji automobiliai, besistiebiantys modernūs pastatai centrinėse gatvėse, pasitempę ir kostiumuoti žmonės – tai pirmas įspūdis, kuris tik iš vienos pusės atspindi sostinės kontrastingą realybę. Pilnavertis miesto gyvenimas įkandamas retam – nekilnojamojo turto pardavimo ir nuomos kainos net ir man pasirodė neįtikėtinai aukštos, tad beveik 60 proc. Nairobio populiacijos glaudžiasi lūšnynų rajonuose.
Nairobio populiacija nuo 1999 m. iki 2009 m. padidėjo milijonu, ir šiuo metu, manoma, mieste gyvena virš 4 milijonų žmonių. Vieni čia atklydo su viltimis susirasti darbą ir susikurti geresnį gyvenimą, kiti – bėgdami nuo tokių negandų, kaip smurto protrūkio, ištikus krizei po valdžios rinkimų.
Didelė socialinė ir ekonominė atskirtis, vis dar tvyranti įtampa tarp kai kurių genčių, taip pat ir kariniai veiksmai tarp Kenijos ir Somalio lemia saugumo problemas. Vakarais vaikščioti nesaugu, prie kiekvieno viešbučio, prekybos centro, brangesnės kavinės stovi apsaugininkai – įtampą pajutome jau nuo pirmos dienos. Tačiau su rimčiausiais saugumo išbandymais susiduria lūšnynų gyventojai.
Vieta, kur negalioja jokie įstatymai
Lūšnynai – opi ir gili Nairobio žaizda. Šie rajonai valdžios laikomi neformaliomis gyvenvietėmis, kurių gyventojams (didelė dalis jų – iki 25-erių metų amžiaus, dominuoja moterys) iškeldinimas gresia kiekvieną dieną.
Ši žaizda sunkiai išgydoma, todėl ignoruojama valdžios, čia retai apsilanko ir policija, o nusikaltimai vyksta bet kuriuo paros metu – net ir dieną prievartaujami vaikai, mergaitės, apiplėšinėjami žmonės.
Nėra infrastruktūros, kanalizacijos, trūksta laisvai prieinamo geriamo vandens, šie „kaimeliai“ skęsta šiukšlėse, nuotekose, žmonės gyvena antisanitarinėmis sąlygomis. Ką jau kalbėti apie sveikatos ar socialines garantijas. Klesti įvairios ligos, daug vaikų lūšnynuose tampa našlaičiais, ir nematydami kitų gyvenimo galimybių, dažnai įsitraukia į nusikalstamas grupuotes, įninka į svaigintis klijais, narkotikais ar nelegaliu vietiniu alkoholiu (kuris dažnai pasižymi didelėmis metanolio koncentracijomis ir yra mirtinai pavojingas).
Huruma dygsta nekilnojamo turto objektai. Lūšnynai įsikūrę valstybinėje žemėje, o nelegalių skardinių namelių gyventojai gyvena nežinioje – jiems kiekvieną dieną gresia iškeldinimas.
Tarp betoninių sienų gyvenantys žmonės taip pat negali jaustis saugūs. Ne tik dėl aukšto nusikalstamumo lygio (nėra namo be grotų), bet ir dėl statinių kokybės. 2014 metų sausio 4 naktį Huruma rajone subyrėjo 7 aukštų gyvenamasis namas, nusinešdamas dvi gyvybes, palikdamas 38 sužeistuosius ir daugybę šeimų benamiais. Panaši nelaimė nutiko ir dabar – 2016 metų balandžio 29-ąją.
Gatvelėje darbuojasi statybininkai. Dėl aukšto korupcijos lygio statybos negarantuoja nei darbų kokybės, nei saugos. Nauji pastatai ne visada statomi tiksliai pagal brėžinius, dėl ko brangiai įsigijusi būstą šeima negali būti garantuota, kad namai nesugrius.
Šiukšlės – akis badanti ir nosį riečianti Huruma lūšnynų realybė. Tačiau, kenčiant sunkų gyvenimą, gyventojams tai nėra svarbiausia problema. Kaip ir visame pasaulyje – buitinės atliekos anksčiau būdavo organinės. Atsiradus plastiko industrijai ir gamintojams susigundžius pigiai įpakuoti savo prekes, nėra kam prisiimti atsakomybės už plastikinių atliekų surinkimą ir perdirbimą.
Lankantis Huruma lūšnyne mes, europietės, nuolatos buvome apsuptos kelių Furaha Bendruomenės Fondo darbuotojų – nusikalstamumo lygis čia labai aukštas. Dažniausiai tai būna mečetėmis ir peiliais apsiginklavusių jaunuolių gaujų apiplėšimai. Gaujos paprastai atkeliauja iš kitų lūšnynų. Su pagautais nusikaltėliais paprastai susidoroja vietos gyventojai, policija į lūšnynus praktiškai nekelia kojos.
Pagalbos ranką tiesia NVO
Skamba kaip uždaras ratas. Tačiau šviesa tunelio gale yra. Atsiranda ir daugėja vietinių bei tarptautinių organizacijų, padedančių užtikrinti prieinamą nemokamą švietimą vaikams, taip pat į gyvenimą kabintis ir suaugusiems. Vienas iš pavyzdžių – Furaha bendruomenės fondas, įkurtas Huruma lūšnyne, kurį aplankė mūsų komanda.
Ši į našlaičius orientuota NVO prasidėjo nuo nedidelės mokyklos, galinčios padėti vos keliems vaikams, tačiau šiandien – tai kelis šimtus vaikų (ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus, 80 proc. jų – našlaičiai) šviečianti bei pilnavertį maitinimą suteikianti mokykla, smulkų verslą skatinanti mikropaskolų davėja, saugūs namai smurtą patiriančiems vaikams, taip pat ir sveikatos programą įgyvendinanti organizacija.
Šioje NVO dirba virš 40 atsidavusių kenijiečių, kurių dažnas pats patyrė panašų likimo išbandymą.
Furaha bendruomenės fondas labai palankiomis sąlygomis suteikia mikropaskolas verslo idėjų turintiems gyventojams, daugiausiai našlaičių globėjams. Lucy – viena iš jų, greitai atiduos jau trečiąją paskolą. Pinigus ji investavo į nedidelę vaistinę, taip pat čia įkūrė ir nykštukinę kliniką.
Kita Huruma lūšnyno smulkioji verslininkė ir našlaičio globėja Winfred jau grąžino pirmąją 100 eurų siekiančią paskolą. Už pinigus ji nupirko medžiagų nedidelio restoranėlio, Kenijoje vadinamo „hotely“ įrengimui bei maisto produktų pirkimui. Investicija neilgai trukus atsipirko ir Winfred kuria tolimesnius investicinius planus auginti savo verslą.
Vaikai išsirikiavę eilėje gauti pusryčių – pagal JAV rėmėjų „When I grow up“ remiamą maitinimo programą pateikiama tradicinė košė „udži“ (udji), gaminama iš miltų, vandens ir cukraus. Daugumai vaikų – tai pagrindinis gaunamas maistas, namuose sočiai pavalgyti gali ne kiekvienas ir ne kas dieną.
Furaha mokykloje mokosi keli šimtai ikimokyklinio ir mokyklinio (iki 8 klasės) amžiaus vaikų, kurių dauguma yra našlaičiai. Furaha bendruomenės fonde dirbantys socialiniai darbuotojai nuolat renka informaciją apie apylinkės vaikus, išgirdę smurto, ar tėvų netekties atvejus bando surasti globėją, palaikyti, padėti ir atstovauti vaikų interesams.
Nors Furaha mokykla dosni vietos bendruomenei, daug dalykų jiems visgi trūksta. Klasėje labiausiai pasisekė tiems, kurie sėdi prie lango, nes čia – daugiausiai šviesos. Organizacijos atstovai supranta, kad ateitis – tik švietimo rankose ir atkakliai siekia suteikti galimybes kiek įmanoma daugiau vaikų. Šiuo metu mokykla visiškai užpildyta, priimti daugiau vaikų nebėra fizinių galimybių.
Norint patekti į šią mokyklėlę, našlaičio globėjas turi užpildyti paraišką, kurių šiuo metu yra daugiau, negu gali priimti mokykla. Organizacijos darbuotojai turi spręsti sunkų klausimą – kam mokyklos reikia labiau. Bendruomenei vaikų švietimas reikalingas ir tai jie jau supranta patys. Ne vienam šią mokyklą baigusiam vaikui organizacija padėjo gauti stipendiją ir tęsti mokslus.
Felista – vieniša mama ir viena iš globėjų, šiame kelių kvadratinių metrų iš skardos pastatytame kambarėlyje gyvenanti su keturiais savo ir sesers vaikais. Ji – tarp laimingųjų – visi vaikai (šis berniukas pradės jau greitai) lanko Furaha mokyklą, kur gauna ir maitinimą. Tuo tarpu Felista stengiasi dirbti sezoninius ir atsitiktinai pasitaikančius darbus, tokius kaip siuvimas ir skalbimas, kad galėtų pagerinti situaciją buityje. Daug vilčių, žinoma, suteikia ir tikėjimas.
Lūšnynų gyventojai gamtinius reikalus priversti atlikti ir pašalinti į greta iškastus griovius. O dažnas tuštinasi tiesiog į plastikinį maišelį.
Felistos namų kiemas, kaip ir namelis, įsispraudęs tankiai apgyvendintame lūšnų labirinte.
Jis Felistos šeimai – ir skalbykla, ir prausykla. Nuotekų sistema čia neegzistuoja. Lūšnynų gyventojai gamtinius reikalus priversti atlikti ir pašalinti į greta iškastus griovius. O dažnas tuštinasi tiesiog į plastikinį maišelį.
Aplink tvyro nekoks kvapas, bet, baisiausia, antisanitarinėje aplinkoje auga maži vaikai, dažnai šmirinėjantys neprižiūrimi.
Vienas iš lūšnynų labirintuose šmirinėjančių vaikučių besiramstydamas į skardines lūšnų sienas savarankiškai mokėsi vaikščioti. Apie jį nežinau nieko, bet norisi tikėti, kad jis bus vienas iš tų, kurie galės siekti mokslo šviesos Furaha bendruomenės fondo mokykloje, o vėliau atkakliai keisti kitų bendruomenės narių gyvenimus, taip atkakliai, kaip mokėsi vaikščioti.
Nuotraukos ir tekstas parengti pagal tarptautinį projektą Žiniasklaida Vystymuisi (angl. Media4Development). Projektą remia Europos Sąjunga.
