Šiemet Geležinkeliečio dienos proga įmonė nusprendė padovanoti galimybę visiems norintiems nemokamai aplankyti iki šiol pašalinėms akims niekada neatvertas įmonės teritorijas ir objektus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Smalsuoliams tereikėjo iš anksto užsiregistruoti internetu.
Didžiausio susidomėjimo sulaukė ekskursija į Kauno tunelį – vietų skaičius ištirpo per pusdienį. Ne ką mažesnio visuomenės dėmesio sulaukė ir dar viena ekskursija, kurios metu buvo galima apsilankyti Kauno geležinkelio stotyje įrengtame bunkeryje bei Kauno depo statinių komplekse.
Bunkeris, kuriame 30 žmonių galėjo gyventi du mėnesius
Po Kauno geležinkelio stotimi įrengtas bunkeris – viena iš tokių vietų, kurioje tikiesi sulaukti daug įdomių faktų. Tačiau iš tiesų apie jį net ir senieji bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojai žino ne daug. O rašytinių duomenų beveik neišliko.
Užsukus be gido į po Kauno geležinkelio stoties pastatu esančius „kambarėlius“ greičiausiai net nesuprastum, jog šios patalpos kadaise buvo įrengtos kaip darbuotojų slėptuvė. Jų paskirtį išduoda tik išlikusios masyvios geležinės durys.
„Šis bunkeris buvo įrengtas po Antrojo pasaulinio karo, galvojant, kad Antrasis pasaulinis karas dar gali tęstis. Į šias patalpas turėjo subėgti geležinkelio specialistai. Iš viso bunkeryje galėjo gyventi trisdešimt žmonių.
Viduje taip pat įrengta 30 telefono stotelių. Taigi, ši vieta turėjo būti tarsi „ryšio punktelis“: gaudyti informaciją ir pasakoti, kas vyksta“, – pasakojo bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Komunikacijos departamento vyr. specialistas Tadas Sinkevičius.
Anot jo, yra žinoma, kad šiame bunkeryje pasislėpę specialistai būtų galėję išgyventi daugiau nei du mėnesius – tiek maisto ir kitokių būtiniausių atsargų buvo sukrauta nedidelėse bunkerio erdvėse.
Tiesa, prabanga čia net nekvepėjo: iš siauro koridoriaus per trigubas duris (išlikusios tik dvejos) įėjimas veda į pereinamą pagalbinę patalpą, o didžiausias kambarys greičiausiai buvo numatytas „gyvenimui“. Deguonies bunkeriui garantavo į lauką išvesta ventiliacinė sistema (žr. nuotrauką).
Buvo įrengti ir sanitariniai mazgai. Tiesa, šiame bunkeryje iš tiesų taip niekas ir „negyveno“ – Antrasis pasaulinis karas baigėsi ir naujų pavojų, dėl kurių geležinkeliečių specialistams būtų tekę slėptis bunkeryje, nebebuvo.
Galiausiai šios patalpos tapo bagažo skyriumi, o vėliau čia įsikūrė dirbtuvės. Jos veikia ir dabar, patalpos ištuštintos tik dėl ekskursijų – kad lankytojai galėtų išvysti istorinę vietą – bunkerį.
Tiesa, nuo „anų laikų“ čia dar išlikę keletas baldų – spintelė, kėdės, taip pat laikrodis.
Nors ši ekskursija buvo labai pageidaujama, dalis ekskursantų, su kuriais kartu lankėsi ir 15min žurnalistai, neslėpė nusivylimo – jie tikėjosi išgirsti detalesnį pasakojimą apie bunkerį.
Vis dėlto ši ekskursijos dalis nebuvo svarbiausia. Nes į dar senesnius – carinės Rusijos – laikus nusikelti pavyko tuomet, kai iš „bunkerio“ visa grupė pasuko link Kauno depo statinių kompekso.
Į Lietuva geležinkelis atėjo carui paliepus
„1890-aisiais metais šitoje vietoje buvo pradėti statyti pirmieji pastatai. Prisiminkime, kad Kauno geležinkelio tunelio statybos prasidėjo dar anksčiau – 1859 metais.
Rusijos imperijos vadovas – caras – nusprendė, kad reikia tiesti iš Sankt Peterburgo geležinkelio kelią į Varšuvą. Ir jis priėmė sprendimą, kad kelią tiesia iš karto vienu metu. Jis buvo galingas, turėjo daug išteklių, „auksinių rublių“, tad davė įsakymą visiems gubernatoriams pradėti statybas“, – pasakojo Vilniaus lokomotyvų depo viršininko pavaduotojas Kaune Eugenijus Tauklys.
Nepaisant to, kad darbas vyko rankiniu būdu – su kastuvais, vežimaičiais, karučiais ir panašiai – tunelio statybos užtruko vos dvejus metus.
„Net dabartiniais laikais, kai atnaujinome Kauno geležinkelio tunelį, įvilkdami jį į sarkofagą, statybos užtruko dvejus su puse metų. O tuomet – tik per dvejus metus įvyko stebuklas! Žinoma, tada netrūko darbo jėgos – prie geležinkelio statybų dirbti atvykdavo daug žmonių“, – pasakojo visą gyvenimą „Lietuvos geležinkeliuose“ dirbantis vyras, besidomintis šios įmonės, taip pat jai priklausančių objektų istorija.
Greta Kauno, darbai tiesiant geležinkelį virė ir kitose Lietuvos vietose. Pavyzdžiui, Kybartuose.
1862 metais iš Kybartų pajudėjo pirmasis traukinys. Tiesa, tiltas per Nemuną (kaip ir per Dauguvą Latvijoje) buvo pastatytas vėliau. Tad susisiekimas traukiniais, net ir moderniais tam laikui geležinkelio bėgiais nebuvo itin patogus. Galbūt todėl caras su svita į Kybartuose specialiai jam pastatytus „rūmus“ taip niekada ir neužsuko....
Vis dėlto tuomet tai buvo itin aktyvi geležinkelio stotis – didžiausia po Sankt Peterburgo. Iš vienos stoties pusės buvo Rusijos standarto geležinkelio bėgiai, iš kitos – europinės vėžės bėgiai. Kybartų geležinkelio stotyje keleiviai perlipdavo iš europinio standarto traukinio į rusiško standarto traukinį, o čia įrengus ratų keitimo įrenginius, laukdavo (apie dvi valandas), kol pakeis vagonų ratus. Kybartų geležinkelio stoties depe nuolatos stovėjo Rusijos imperatoriaus asmeninis europinio standarto traukinys, o jam išvykus į Europą, čia likdavo rusiško standarto jo asmeninis traukinys.
Bet grįžkime į Kauną, kur greta tunelio ir bėgių, pamažu daugėjo ir kitų carinės Rusijos geležinkelio objektų. Vienas jų buvo garvežių dirbtuvės.
„1861 metais pradėta Kauno geležinkelio stoties komplekso statyba. Vagonų dirbtuvėms numatyta net 1058 kv. metrai ploto, garvežių depui – 732 kv. metrai, du apsisukimo ratai (46 ir 23 metrų ilgio), taip pat kiti pagalbiniai pastatai“, – pasakojo E.Tauklys.
Deja, patys pirmieji pastatai nebeišliko. „Tai buvo rotondos formos statinių kompleksas, į kurį galima buvo įvaryti garvežius ir juos remontuoti (rotonda – apvalus pastatas. Dabartinis dirbtuvių pastatas – pusiau apvalus – aut. past.)“, – pasakojo pašnekovas.
Norintys išvysti, kaip atrodė pirmasis Kaune stovėjęs garvežių dirbtuvių pastatas, turėtų nuvykti į Įsrutį – miestą Rusijoje. Jame, anot E.Tauklio, yra analogiškas rotondos tipo pastatas, kuriame iki šiol veikia traukinių dirbtuvės.
Baigiantis XIX a. greta garvežių dirbtuvių Kaune, Šančiuose, netrukus išdygo ir daugiau geležinkeliui priklausiusių statinių. Dalis jų išlikę iki šių dienų, net vienas kitas medinukas. E.Tauklys ekskursantams pasiūlė atkreipti dėmesį į vieno jų langus.
„Net ir iš paprastų lentų pastatytame name, skirtame geležinkeliui, žmonės stengėsi atrasti vietos grožiui. Pažiūrėkite į drožinius prie langų“, – sakė jis.
Dirbtuvėms, taip pat ir kitiems carinės Rusijos geležinkelio objektams visoje Lietuvoje daugiausia žalos padarė Antrasis pasaulinis karas. 1919 m. kovo 25 d. Kauno traukos didžiosios dirbtuvės perduotos nepriklausomos Lietuvos valdžios nuosavybėn. Deja, kai kurių statinių ir juose buvusios technikos būklė buvo apgailėtina. Tačiau tik 1940-1945 m. nemaža dalis jų nugriaunami arba iš dalies nugriaunami. Per ateinantį dvidešimtmetį kai kurie geležinkelio teritorijoje buvę statiniai atstatomi – Sovietų Sąjungai reikėjo Kaune turėti tokių objektų, kaip lokomotyvų dirbtuvės. Todėl vieni iš pirmųjų naujam gyvenimui prikelti būtent anuomet buvę dirbtuvių pastatai. Tiesa, įrengtas tik mažasis (23 metrų) garvežių pasukimo ratas, kuris ir matyti nuotraukoje:
Nors savo svarbos ši vieta neprarado ne tik okupacijos metais, bet ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lėšų esminiam dirbtuvių remontui rasta tik 2000-aisiais. O galutinai viskas išdailinta vos prieš trejus metus – 2014-aisiais. Tuomet galiausiai pakeistos dirbtuvių grindys.
Norinčių dirbti netrūksta
Ekskursijos metu galima apžiūrėti ir pačias dirbtuves, kuriose greta modernių ir pakankamai automatizuotų darbo vietų pluša žmonės. Pasak E.Tauklio, dirbti lokomotyvų depe norinčių netrūksta, nors darbas – itin atsakingas ir, deja, nėra ypač gerai apmokamas.
„Norintys čia dirbti turi turėti reikiamą kvalifikaciją ir ją nuolat kelti. T.y. vis atnaujinti įgūdžius. Žmonės pas mus dirba ilgai – aš pats čia esu nuo 1987-ųjų. Darbe geležinkeliečiai praleidžia daugiau laiko nei namuose. Ten ką – labas, niam niam ir eini miegoti. O darbe praleidžiame visą dieną. Yra pareigų, kur pamainos tęsiasi 24 val. per parą“, – sakė E.Tauklys.
Iš ekskursijos dalyvių jis sulaukė ir klausimų apie korupciją, taip pat „valstybę-valstybėje“, tačiau į ilgas diskusijas nesivėlė.
Svarbiausia žinia, kurią norima perduoti šiose nemokamose ekskursijose, – kad „Lietuvos geležinkeliai“ – ir kaip bendrovė, ir kaip šalies geležinkelio tinklo dalis, turi ilgą istoriją, kuria verta pasidomėti. Tai, kad į rugpjūčio 28 d. – rugsėjo 3 d. Geležinkeliečio dienos proga surengtas ekskursijas užsiregistravo rekordinis skaičius žmonių, rodo, jog lietuviams tokios žinios – įdomios.
Todėl tikėtina, jog panašių ekskursijų, kurių metu galima apžiūrėti pašalinėms akims slaptus „Lietuvos geležinkelių“ objektus, dar bus.
Su visomis šiuo metu organizuojamomis „Lietuvos geležinkelių“ organizuojamomis ekskursijomis galite susipažinti čia: http://fw.litrail.lt/Renginiai/. Į kai kurias dar yra vietų.
