Ramybė jau seniai yra vienas iš neatsiejamų Lietuvos miestelių bei kaimelių atributų. Keistas, bet kartu ir pasididžiavimą savu kraštu užliejantis jausmas neapleido mūsų, slampinėjančių po šią vietovę su mikrofonu bei kamera.
Kaimelio seniūnas Gintas Baliulis priminė, kad Liubavas kadaise buvo didesnis už Kalvariją, o dabar čia gyvena apie pustrečio šimto žmonių. Šis kraštas unikalus, nes jame gyveno ir lenkų kilmės žmonių, tačiau šiuo metu kaimyninės šalies kalba šnekančių jau neliko, tik pagal asmens dokumentą kai kurie save priskiria lenkams.
G.Baliulis apgailestavo, kad kitoje sienos pusėje esančiuose Vižainiuose ar Rūtelėje (lenk. Rutka-Tartak) lietuviškai kalba vienetai. Menama, kad Liubave iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vietinių lenkų ir lietuvių priešprieša.
Iki šių dienų pasakojama, kai pamaldų metu bažnyčioje varžėsi chorai, dėl to, kuria kalba greičiau pradės giedoti. Apie lietuvių ir lenkų nesantaiką kalbėjo ir 1910–1911 metais Liubavo bažnyčioje vikaru tarnavęs kunigas Juozas Montvila.
Remiantis 2012 metų Vilkaviškio vyskupijos informacija, visam pasauliui kunigas Juozas yra žinomas kaip didvyris, skęstančiame laive „Titanikas“ savo vietą gelbėjimo valtyje užleidęs kitiems ir sielovados pareigą atlikęs iki pat mirties.
Apie Liubavą laiške broliui rašė: „Parapija maišyta, bet didžiuma lietuviai. Visos keturios gražiausios šventės pavestos lenkams, bet taip toliau negali likti, nes neteisybė, skriauda lietuviams.“
Jis lietuviškai mokė vaikus katekizmo, lietuvių kalba sakė pamokslus, krikštijo, laidojo ir atliko kitas religines apeigas. Su savo mokslo draugu kunigu Dumčiumi Liubave įkūrė „Žiburio“ draugiją, atnaujino parapijos knygyną ir platino iš brolio gautus lietuviškus laikraščius. Jis laiške džiaugėsi, kad gyventojai uoliai skaitė knygas: „Myliu tokius žmones.“
Vilkaviškio vyskupija taip pat nurodo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą parapijoje buvo 57 kaimai ir 12 dvarų. Tačiau dėl tautinės nesantaikos (ne dėl čia gyvenusių lenkų, bet sulenkėjusių lietuvių ir parapijiečių susipriešinimo) Liubavo situacija buvo gana sudėtinga.
Tuomečiai lietuviai klebonai taip pat atsidėję parapiją lenkino. Nors lietuvių buvo dauguma, mišios lietuvių kalba buvo aukojamos tik kas antrą savaitgalį, patarnavo lenkų kalba. Liubave J.Montvila išbuvo tik vos daugiau nei metus, bet pakako, kad jaunas, energingas, patriotiškai nusiteikęs kunigas paliktų ryškų pėdsaką parapijos gyvenime ir lietuviškoje veikloje.
2021 metų rudenį Liubave nesantaikos nejutome. O kaimelio gyvenimas vietoje nestovi: prieš mums apsilankant, kaip tik atidengtas paminklas partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Bendruomenė užsakė skulptūrą greta vienintelio kaimelyje išlikusio mūrinio pastato, kuriame renkasi aktyviausi liubaviškiai ir netrūksta renginių.
Kaip sako vietiniai, jie dar nemiršta. O kodėl Liubavas turėtų nykti, kai čia kuriasi, ramybę ir džiaugsmą atranda nauji gyventojai? Nepaisant visuotinių Lietuvos problemų, pavyzdžiui, gyventojų senėjimo ar emigracijos, pasienio su Lenkija kaimelyje – savi džiaugsmai ir vargai.
O išgirdę, kad Liubavo kasdienybei paįvairinti užtektų naujos parduotuvės ar vienos kitos pramogos, supratome, kad viskas čia bus gerai.
