Apie tai, kaip gimė „Planas Monblanas“, galite skaityti čia. Daugiau smulkmenų ir ne smulkmenų visada rasite mano tinklaraštyje.
Iki „prisišliejant“ prie bičiulio alpinisto ir nusprendžiant kopti į Monblaną, aš tikrai neturėjau nieko bendra nei su kalnų kopimo technika, nei su sportu apskritai. Vietoje aktyvaus gyvenimo būdo aš rinkdavausi aktyvų tinginiavimą, vietoje rytinio kroso – dar bent valandą ant minkštos pagalvės, vietoje sportbačių – aukštakulnius. Tikrai, dabar labai nemaža kolekcija dulka spintoj.
Tačiau vos išgirdę apie mano avantiūrą tie, kurie apie keliones į kalnus supranta daugiau nei aš, iškart suskubo protinti: siekiant viršukalnės svarbiausia – stipri širdis, taigi, marš į stadioną ratų ristele sukti.
Bėgti galiu net aš
Jeigu ir jūs esate iš tų, kurie, kaip aš anksčiau, bėgate tik į troleibusą, tada žinote, kaip greita ir lengva padusti. Asmeniškai beveik 24-erius metus buvau iš tų, kuri it mantrą kartojo: jūs tai bėkit bėkit, bet aš tai tikrai negaliu, man neišeina, ir išvis čia ne man yra.
Bet iš kur tada man gauti tą stiprią širdį? Dabar, kai jau nubėgau kokius kelis šimtus kilometrų, galiu drąsiai sakyti: beveik 24-erius metus aš labai nusišnekėjau, ir bėgti galiu ne tik aš, bet ir absoliučiai visi kiti.
Nežinau, ką apie mano bėgimo techniką ir metodus pasakytų tie, kurie išmano. Bet aš toks tikrai paprastas žmogus – bėgu ir tiek... Taip, jei neklystu, pirmąkart išbėgus nulėkiau (nusivilkau) gal porą kilometrų. Tačiau abejojantiems savimi iškart sakau: ir šitiek jau yra labai gerai.
Tie pora kilometrų man netruko tapti trimis, keturiais, ilgainiui – septyniais ar aštuoniais. Dabar juos nubėgu be didesnio vargo. Keistas, bet velniškai motyvuojantis yra pasididžiavimo jausmas, kai galop sustojus pasižiūri į savo „Endomondo“ ir matai, kad šiandien nubėgai daugiau negu vakar.
Pavyzdžiui, visai neseniai dalyvaudama savo bičiulių „Montis magia“ rengtame draugiškame bėgime aš jau įveikiau ir visus 10 km!
Tačiau vis dėlto apie bėgimą daugiau gali papasakoti mano kolegos, 15min žurnalistai Dovydas, Skirmantas ir Monika. Jų iššūkis – taip pat nuo nulio, kaip aš ruošiaus Monblanui, pasiruošti Vilniaus maratonui.
Netikėtai pačiai sau bėgimą tikrai pamilau ir tai tapo ne tik svarbia pasiruošimo kopimui į Monblaną dalimi, bet ir gyvenimo būdu. Vis dėlto pati svarbiausia mano pasiruošimo dalis – „Montis magia“ organizuojami Kalnų kopimo technikos (alpinizmo) kursai, be kurių aš tebebūčiau nulis kalnų pasaulyje.
Karabinas nėra kablys
Apie „Montis magia“ nuolat rengiamus Kalnų kopimo technikos kursus, kuriuose tokie nuliai, kaip anksčiau aš, išmoksta visų reikalingų alpinizmo pagrindų, man papasakojo draugė Miglė. Nesudvejojau visai – greitai paskambinau nurodytu telefonu ir papasakojau tada dar būsimai trenerei Vilmai Tubūtytei, ką čia sugalvojau, ir ko man reikia.
Mano nuostabai, Vilma iš manęs nesijuokė. Pasirodo, kad, profesionalių alpinistų nuomone, per devynis mėnesius pasiruošti kopti į Monblano viršukalnę yra įmanoma. Taigi „pataikiau“ ten, kur reikėjo. Maždaug tą akimirką dėl visos šitos košės aš nustojau jaustis kvaila ir iš tiesų patikėjau, kad viskas įmanoma.
Kad artimiausius vizitus pas manikiūrininkę galiu atšaukti, paaiškėjo jau per pirmą Kalnų kopimo technikos kursų treniruotę. Po trijų valandų mazgų raišiojimo delnus spėjo nusėti pūslės.
Kad artimiausius mėnesius miniakus galiu laikyti tolimiausiame spintos kampe, paaiškėjo per kitus porą užsiėmimų. Pakako kelis kartus pabandyti virve pakilti viršun, ir kojas, rankas, šonus užklojo mėlynės.
Iš tiesų, lankyti „Montis magia“ Kalnų kopimo technikos kursus buvo teisingiausias mano sprendimas šįmet. Taip, tai tikrai skamba kaip gerai apmokama reklama, tačiau šneku nuoširdžiai ir už dyką.
Atėjus į pirmą treniruotę man buvo labai sunku suvokti, kodėl karabinas nėra tas pats, kas kablys, ir išmokti šituos du žodžius atskirti. Bet beveik per tris mėnesius (rodos, 16 treniruočių), aš tikrai išmokau visko, ko gali prisireikti kopiant į kalnus. Ir jeigu ką, karabinas nėra kablys. Ir dar, karabinų būna daug rūšių.
Į tuos Kalnų kopimo technikos kursus kartu su manimi vaikščiojo dar keliolika žmonių. Visus atvedė skirtingi tikslai – kažkas panoro pagilinti žinias, kažkas išvis apie viską naujai sužinoti, dalis žmonių iškart žinojo ketiną kopti į kalnus, taigi, turėjo tikslą, o dar kitiems toks tikslas galvose gimė kursus belankant.
Per treniruotes mes visi tikrai išmokome daug. Trenerių Vilmos Tubūtytės ir Andriaus Smirnovo dėka šiandien galiu pasakyti, kad galiu pakilti virve ten, kur man reikia, ir nusileisti taip pat. Žinau, kaip kopti į kalną ryšyje su kompanija, kaip saugoti draugą, jeigu jis eina paskui arba jau nuėjo į priekį. Galiu ištempti perkėlą, jeigu labai reikia, polispastu išgelbėti draugą (bet polispastai man tikrai labai sunku). Dar žinau, kaip eiti per sniegą, kad išvengčiau lavinos.
Be to, kalnų kopimo technikos kursuose aš nugalėjau daug baimių. Pirmiausia, nežinojimo baimę, nes pabaigusi ir atsiėmusi baigimo pažymėjimą šiandien aš jau tikrai nemažai žinau. Taip pat aukščio baimę. Kartais juokauju, kad anksčiau atsistoti ant taburetės man atrodė didelė rizika.
Pabaigusi „Montis magia“ kursus su ta baime atsisveikinau nušokdama nuo Trijų Mergelių tilto Kaune. Ir ką.
Geriausia mokytis mokant
Visa „Montis magia“ kompanija iš tiesų ypatinga tuo, kad baigus jų rengiamus kursus visai nesinori visko baigti. Man pabaigti nesinorėjo taip, kad išlaikiusi finalinius kurso egzaminus ir atsiėmusi baigimo pažymėjimą, naujai startavusiuose kursuose mokiniams prisistačiau jau kaip trenerių asistentė.
Taip, aš vis dar niekada nebuvau kalnuose, tačiau naujiems mokiniams jau turiu, ką pasakyti, ir galiu šį tą parodyti. Ir tiesą sakant, būtent mokydamas kitą geriausiai pamatai, ko pačiam dar reikia išmokti. Ir mokaisi.
Tokius Kalnų kopimo technikos kursus „Montis magia“ rengia nuolat, ir kaskart ten mokytis ateina po keliolika žmonių. Jeigu norite lankyti, tai kitas kursas bus renkamas rudenį. Amžius nėra ribojamas – už mane buvo ir jaunesnių, ir vyresnių.
Kaip atrodo treniruotė, galite pamatyti vaizdo reportaže. Šis nufilmuotas esant gražiam orui, miške, kai aš jau buvau asistentė, o mokiniai mokėsi tempti perkėlas.
Iki mano kelionės į Monblaną beliko beveik trys mėnesiai. Ruoštis dar yra ką, papasakoti jums – irgi.
