Rajonas man asmeniškai pasirodė vertas dėmesio, nes dažniausiai mano artimų žmonių ir draugų rate vieta būdavo apibūdinama neigiamai. Taip gimė idėja patyrinėti šį Vilniaus rajoną, į kurį vis dar žiūrima lyg į priemiestį.
Mano kelionė per Naujininkus prasidėjo 2017 metų birželio mėnesį. Nieko nežinojau apie vietą, gatvių pavadinimai nieko nesakė. Štai toks „Naujas pasaulis“ tiesiogine to žodžio prasme. Tiesa, greitai pripratau prie Naujininkų.
Rajonas nėra toks išvaizdus kaip išblizgintas ir nugludintas Vilniaus senamiestis. Jis daug įvairesnis, spalvingesnis ir mėgsta pateikti staigmenas. Stūksantys tarybiniai blokinukai, o šalia – XIX a. menantys statiniai, žmonių palikti reliktai, užrašai ant sienų, kurie byloja apie vietos gyvumą, savitumą.
O ir gyventojai spalvingi. Teko sutikti daug įvairių žmonių, vieni jų buvo apsileidę, kiti tvarkingi. Nereikia manyti, jog girtuokliai – „visas Naujininkų veidas“, ši problema glūdi kiekviename Lietuvos kampelyje. Galime drąsiai teigti, kad tai visuomenės problema, o ne vienų Naujininkų.
„Atradau“ įvairiausius šiukšlynėlius, kurie traukia fotografuojančio ir kuriančio žmogaus akį. Deja, kasdieniame, įprastame gyvenime grožio tai tikrai neprideda.
Tačiau, pozityvo šiame rajone kur kas daugiau, nei galima iš pradžių pamanyti. Kaip žmogus, kuriam menas toli gražu ne svetimas, susipažinau su nauju „piratiniu“ eksponavimo būdu, kai vietoje banalių grafičių ant sienų klijuojami tikri darbai – popieriniai piešiniai.
Pagal braižą matyti, jog tai vaiko darbeliai, galbūt mažasis kūrėjas net pats nesuprasdamas suteikė pilkam blokinukui ryškesnę ir nuotaikingesnę spalvą.
Ko gero, kyla klausimas, ar buvo sunku dirbti su projektu, tiesa, kuris buvo tuo pačiu ir mano baigiamasis darbas dailės mokykloje? Nepaisant gandų ir prietarų, vietiniai gyventojai neišlepinti dėmesio, todėl jie greitai mane pastebėdavo. Džiaugiuosi, kad atsirado norinčių pabendrauti, pasiteirauti, ką fotografuoju.
Vieną istoriją turbūt atsiminsiu dar ilgai. Dzūkų gatvėje bandžiau įamžinti apleistą pastatą, ir pribėgo „naujininkietis“, kuris pasiprašė būti nufotografuotam prie to pastato sudaužyto lango. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, jog priešais „eksponatą“ stovi darbo autorius. Ką jau padarysi, kartais žmonės nori papasakoti apie savo iškrėstas aibes.
Na, o jei kas nutarsite „turistauti“ Naujininkuose, tai išskirtines vietas tikrai rasite. Pavyzdžiui, sentikių kapinaitės, iš kurių atsiveria graži urbanistinio Vilniaus panorama. Karaimų-totorių kapinės, beje, įtrauktos į geriausių Europos kapinių sąrašą.
Nenoriu savo trumpu tekstu daryti reklamos Naujininkams. Tiesiog pabodo, kai žmonės pradeda dejuoti vos pavadinimą išgirdę ir pasakoti, kaip baisu jame.
Dalinuosi savo nuotraukomis. Taip, bus ne viskas gražu. Galbūt pamatyti vaizdai įjungs kritinio mąstymo mygtuką? O ir aplinką mes galime keisti ir gražinti. Nespręskime apie knygą pagal viršelį, pirma perskaitykime.
