Liubavo dvaro malūnas-muziejus, Liubavo dvaro sodyba
Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, kurį rašytiniai šaltiniai mini nuo XVI a. Šio dvaro valdos pasižymėjo itin gausiais gamtos ištekliais. Jam priklausė daug žuvingų Molėtų krašto vandens telkinių, taip pat net keli šimtai Lavoriškių-Nemenčinės miško hektarų. Šis miško masyvas yra 6 pagal dydį Lietuvos miškas. Jis turtingas ne tik mediena, bet ir gyvūnija. Čia būdavo medžiojami briedžiai, stirnos ir kt. Girioje tyvuliuojantys ežerai bei upeliai itin žuvingi. Miške taip pat apstu uogų ir grybų (daugiausia baravykų). Įdomu tai, kad dvaro darbuotojams miško gėrybes buvo leidžiama laisvai rinkti, o pašaliečiams buvo būtina įsigyti specialų Liubavo girininko išduodamą bilietą.
Šiuo metu Liubavo dvaro sodyboje veikia muziejus, kviečiantis lankytojus susipažinti su dvaro istorija, jame anuomet vykdomais gamybiniais procesais bei tam naudotomis specialiomis technologijomis. Čia suteikiama išskirtinė galimybė iš arčiau pažvelgti į vieną žmogaus kasdienybei bei raidai itin svarbių technologijų – vandens malūną, kuriuo nuo senų laikų gaminami miltai duonai.
Liubavo dvarą pasiekti nesunku, jis įsikūręs netoli Europos parko. Važiuojant Molėtų plentu, apie 21-ame km nuo Vilniaus reikėtų pasukti Nemenčinės link ir atidžiai stebėti kelio nuorodas. Muziejus veikia nuo balandžio iki spalio mėnesio, dėl lankymo reikia susitarti iš anksto telefonu. Beje, šaltuoju metų laiku, taip pat iš anksto susitarus, suteikiama galimybė muziejuje apsilankyti grupėms.
Pikeliškių dvaras
Vilniaus rajone, senojo Molėtų plento ir aplinkkelio Nemenčinė-Maišiagala-Vievis sankryžoje stūkso Pikeliškių kaimas. Nuo pagrindinio kelio senų lapuočių medžių alėja veda į šio kaimo puošmeną – Pikeliškių dvarą. Tai XVIII a. viduryje statyti gana kuklūs klasicistinio stiliaus vieno aukšto rūmai, kuriuos juosia nedidelis parkas su įspūdingais šimtamečiais medžiais: ąžuolais, beržais, liepomis, klevais.
Žaleso (arba Pikeliškių) ežero šiaurinėje pakrantėje ant nedidelės kalvos stovinti Pikeliškių dvaro sodyba yra pripažinta vietinės reikšmės architektūriniu bei kraštovaizdžio paminklu. 1992 m. ji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą.
Apie 16 km nuo Lietuvos sostinės nutolęs Pikeliškių dvaras yra žymus dar tuo, kad jo savininkas nuo 1930 m. tapo maršalas Juzefas Pilsudskis. Tarpukariu, t. y. 1930–1934 m., dvaras tapo Pilsudskio vasaros rezidencija, į kurią dažnai atvykdavo reikalus tvarkantys Lenkijos vadovai bei užsienio ministrai. Beje, Pilsudskis prie dvaro įrengė pradžios mokyklą!
Šiandien Pikeliškių dvaras yra restauruotas, jame yra įsikūrusi Pikeliškių biblioteka, Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos struktūrinis padalinys. Kasmet dvaro sodyboje organizuojama Vilniaus rajono derliaus šventė, čia suburianti daugelį aplinkinių miestelių gyventojų. Be įvairių kaimo renginių, gražiai sutvarkytoje dvaro teritorijoje taip pat galima švęsti privačias šventes.
Užutrakio dvaro sodyba
Užutrakio dvaro sodyba – vienas ryškiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos dvarų. Ant Galvės ežero kranto įkurtas ansamblis suteiks jums galimybę pajusti XIX a. Lietuvos diduomenės gyvenimo dvasią. Grožėkitės įspūdinga parku ir iš dvaro atsiveriančiais vaizdais į Trakų pilį!
Užutrakio dvaro sodybą XX a. pradžioje įkūrė grafas Juozapas Tiškevičius drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Jį įkvėpė unikalus Trakų kraštovaizdis – dvaras buvo kuriamas išnaudojant vietovės teikiamas galimybes.
Rūmus, papuoštus įspūdingais Liudviko XVI stiliaus interjerais, kūrė lenkų architektas Juzefas Husas. Rūmus užbaigė atvirais paviljonais karūnuota terasa, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Trakų pilį. Parką planavo žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andre (Édouard François André). Buvo sukurtas mišraus stiliaus parkas, papuoštas antikinių skulptūrų kopijomis ir gausybe augalų. Čia vis dar auga beveik šimtas rūšių ir formų medžių bei krūmų – daugiau nei pusė jų buvo specialiai atvežti kuriant parką.
Šiandien į dvarą patenkame sausumos keliu, tačiau grafo šeima juo nesinaudojo. Jis buvo skirtas tik ūkio reikmėms ir dėl to pramintas „bulvių“ keliu. Į pusiasalį didikai keldavosi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios gyveno keltininkas. Čia nuolat vyksta koncertai, parodos, o pats ansamblis yra viena lankomiausių regiono vietų.
Interneto svetainėje www.exploretrakaivilnius.lt atrasite dar negirdėtų faktų apie lankytinus objektus Trakų ir Vilniaus rajone. Taip pat galėsite išsirinkti iš įdomių ir netikėtų maršrutų savo laisvalaikiui. Jei išbandėte visus siūlomus, tuomet galėsite susidėlioti asmeninį maršrutą.
