Gamtos sukurto uosto istorija
Kamara de Lobosas turi ne tik vaizdingą kraštovaizdį, bet ir įspūdingą istoriją. 1419 metų žiemą portugalų tyrinėtojas Joao Goncalves Zarco, su ekspedicija tyrinėdamas Madeiros salyną, pastebėjo vandenyno link besidriekiantį siaurą uolėtą pusiasalį. Čia pat portugalai aptiko į amfiteatrą panašią pakrantę, kuri natūraliai buvo susiformavusi taip, kad idealiai tiko apsaugoti laivus nuo Atlanto vandenyno audrų, tad čia buvo įkurtas uostas.
„Itaka“ atstovė Miglė Rakauskaitė pasakoja, jog pakrantės miestelis Kamara de Lobosas buvo viena pirmųjų Madeiros gyvenviečių XV amžiuje, rašoma kelionių organizatoriaus pranešime spaudai.
„Iki šių dienų visa Kamara de Lobosas miesto apskritis yra kupina istorinio paveldo, kurį verta aplankyti ir patyrinėti iki mažiausių smulkmenų. Todėl svarbu nepraleisti ir aplankyti įlanką, kurioje karavelės švartuojamos jau 600 metų“, – pasakoja M.Rakauskaitė.
Jūrų liūtai uoste ir pavadinime
Greta uosto J.Zarco įkūrė Kamara de Loboso miestelį, kurio pavadinimą įkvėpė įlankoje besilankantys jūrų liūtai (kurių pavadinimas portugalų kalba yra lobos marinhos). Jie čia užsuka iki pat šių dienų ir kartais yra matomi pietinėje Madeiros salos pakrantėje. Jūrų liūtai yra tapę miestelio simboliu ir puikuojasi ant jo herbo.
Čia nuotraukoms nereikia jokių filtrų
M.Rakauskaitė atkreipia dėmesį, jog Kamara de Loboso miestelis ypatingas tuo, kad jame yra labai daug spalvų, bet visos jos čia dera. Įlanką supa baltai išdažyti namai, netvarkingai išsidėstę kalvų šlaituose. Juodojo bazalto uolos įspūdingai kontrastuoja su turkio spalvos vandeniu. O vandenyje dar vienas spalvingas akcentas – įvairiausiomis spalvomis margintos žvejų valtelės.
„Šis miestelis toks spalvingas, kad jame kiekviena padaryta nuotrauka atrodo kaip atvirutė. Viskas taip ryšku ir įspūdinga, kad čia nuotraukoms nereikia jokių filtrų“, – sako M.Rakauskaitė.
Papildomų spalvų čia įneša dar viena miestelio įdomybė – R.Sao Joao de Deus gatvės ir Filhos D‘Mar baro sankryžoje esančios, iš perdirbtų medžiagų pagamintos freskos bei įvairiai išmargintos gyventojų durys.
W.Churchillio maršrutas
Šis žvejų miestelis nuo seno žavi ir savo atmosfera traukia ne tik žvejus, bet ir keliautojus. Kaip vieną žymiausių šio miestelio mylėtojų būtų galima išskirti W.Churchillį. Susižavėjęs vietiniu kraštovaizdžiu ir puikiu vynu, jis miestą ir jo apylinkes įamžino savo paveiksluose. Todėl šio britų politiko vardas Kamara de Lobose sutinkamas beveik kiekviename žingsnyje.
„Keliautojai kviečiami pasivaikščioti Churchillio takais, prisėsti ant suoliuko, ant kurio jis dažnai sėdėdavo, arba skaniai pavalgyti restorane, kuriame jis valgė“, – pasakoja kelionių organizatoriaus atstovė.
Žvejybos ir virtuvės tradicijos
Nors šis miestelis tapo keliautojų mėgstama vieta, bet jame dar ir šiandien puoselėjamos ypatingos žvejybos tradicijos. Greta Kamara de Loboso esantys vandenys – viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur gaudoma juodoji kalavija (žuvis), geriau žinoma kaip espada. Dėl savo įspūdingos juodos išvaizdos ši žuvis dar kartais vadinama juodąja pabaisa.
Žvejybos tradicijos atsispindi ir Madeiros virtuvėje. M.Rakauskaitė pataria, kad apsilankius Kamara de Lobose, būtina paragauti garsiosios džiovintos menkės gata. Tai žuvis, kuri, sugaunama šalia Madeiros esančiuose vandenyse ir iškart džiovinama tiesiog uoste. Todėl kartais vaikščiojant po miestą, ore jaučiamas stiprus kvapas, sklindantis nuo džiovinamos žuvies.
Tiesa, miestelyje yra ir kitų tradicijų. Centre rasite daug mažų barų, gaminančių žymiausius salos gėrimus. Pavyzdžiui „Poncha“ – tradicinis Madeiros gėrimas, gaminamas iš vietinių cukranendrių plantacijų romo ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Arba „Nikita“ – gaminamas iš ananasinių ledų, sulčių, romo ir baltojo alaus – salos tradiciniu kokteiliu tapęs miestelio gėrimas, kurį, įkvėptas tropikų gaivos, 1985 m. sukūrė emigrantas iš Brazilijos Marcelinas. Pasak legendos, šio gėrimo pavadinimui toną davė sero Eltono Johno daina pavadinimu „Nikita“, labai patikusi Marcelinui.
