Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Kadaise per Marimontą ėjo pagrindinis kelias nuo Bradesių (Rokiškio r.) iki Antazavės (Zarasų r.). Šį kaimą vietiniai gyventojai vadindavę Antazavės palivarku.
XIX a. Antazavės dvarininkai prie Zalvės upelio pastatė malūną, įrengė užtvanką. Mūriniame malūno pastate žmonės malė grūdus, karšė vilnas, verpė siūlus ir pan. Marimonte nebuvo daug sodybų, bet čia nuolat zujo veiksmas.
Deja, apie praėjusio amžiaus vidurį malūne kilo gaisras, todėl dabar čia galima išvysti akmenų mūro liekanas ir per užtvankos likučius pereiti pėsčiųjų tilteliu.
Tačiau didysis įdomumas atsiskleidžia gal net ne prie upelio, o link Marimonto vedančiu keliuku iš Rokiškio rajono pusės. Būtent čia prasideda „mirusiųjų kalnas“, nuo kurio ištisus metus trykšta neužšąlantis šaltinis. Vanduo nuolat gurga žemyn, todėl senesniais laikais tokia svarbi kelio atkarpa buvo šlapia, slidi ir pavojinga.
Senoliai pasakodavę, kad šiose apylinkėse laidoti Napoleono armijos kariai, todėl kelyje vaidendavosi prancūzų raiteliai...
Žmonėms, į malūną vykstantiems su arklių kinkiniais, toks užmirkęs ir status kelio ruožas (kitiems – „vaiduokliai“) dažnai prišaukdavo bėdą. Dėl šios priežasties vieškelis buvo išgrįstas akmenimis, o statumo sumažinimui – padaryta serpantininė kilpa.
Reikėtų paminėti ir tai, kad iki šiol daugelis mano, kad toks akmeninis serpantinas šalyje yra vienas – ir tas tik Vilniaus rytinėje miesto dalyje.
Žinoma, Marimontas nėra šmėklų buveinė, nėra ir kalnų masyvas, bet ši vieta – mūsų, Lietuvos, su brukavotu žemyn besileidžiančiu serpantinu, visad girdimu raminančiu upelio vandens niurnėjimu, žalia gamta ir tyriausiu oru...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
