Camino de Santiago – viduramžius menantis piligrimų kelias. Pagrindinis – vadinamasis prancūziškuoju – prasideda prie Ispanijos-Prancūzijos sienos ir tęsiasi daugiau nei 800 km. Laikui bėgant radosi dar daugiau kelių – portugališkasis, angliškasis, aragoniškasis, jūrų kelias ir kiti. Tad pirmiausia reikia pasirinkti maršrutą ir atstumą, kurį eisime. Norint gauti piligrimo diplomą kelio pabaigoje, pėstute reikia įveikti mažiausiai 100 km, dviračiu – 250 km.
Nerimauti dėl kalbos barjero – neverta
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pirmasis antspaudas – kelias prasidėjo! |
Išsirinkus maršrutą ir kelionės datas, reikia pasirūpinti „Credencial del Peregrino“ („Piligrimo pasu“ – liet.) Tai nedidelis lankstinukas, kuriame įrašytas keliautojo vardas ir vieta, iš kurios išvyksta. Pradėjus Camino de Santiago, kartą per dieną kaimuose reikia gauti po vieną antspaudą – įrodymą, jog tikrai praėjai pro šią vietą, o ne važiavai autobusu. Einant daugiau nei šimtą kilometrų, pakanka vieno antspaudo. Pradėjus Sarijoje (113 km iki Santiago), per dieną tokių gauti reikia bent du. Ši užduotis nėra sunki – antspauduoja visuose kaimo baruose, bažnyčiose, policijos pareigūnai, kartais pasitaiko specialiai tam įrengtos vietos. Kalbos mokėti nebūtina – tereikia įėjus parodyti savo dokumentą ir vietiniai jau supras, ko norime. Ispanijoje gyvenantys piligrimai gali gauti šį pasą per savo mieste vykstantį trumpą informacinį seminarą. Kiti, atvykę į šią šalį, jo turėtų ieškoti bažnyčiose arba piligrimų informacijos centruose. Kaina – 2 eurai (6,88 Lt).
 |
| E.Garnelytės nuotr./Piligrimų pietūs. Pirmasis, antrasis patiekalai, desertas ir pusantro litro vandens – 8 eurai (27, 54 Lt) |
Nereikia bijoti, jei nemokate kalbos, ir atvykus į nakvynės namus. Darbuotojai jau pripratę matyti įvairių tautybių žmones ir, nors dauguma nešneka angliškai, viskas vyksta gana sklandžiai. Piligrimas pateikia asmens dokumentą ir savo pasą su antspaudais, sumoka penkis eurus, gauna vienkartinę patalynę. „Hosteliai“ pastaraisiais metais neblogai restauruoti, visuose yra karštas vanduo, virtuvė ir skalbimo mašina. Viskas, ko reikia keliautojui.
Sezono metu, kai į Santiago plūsta tūkstančiai piligrimų, nakvynės namuose vyrauja tam tikros priėmimo taisyklės. Pirmenybė teikiama neįgaliesiems, po jų – einantiems pėstute vieniems, grupėms, dviratininkams ir tiems, kurių daiktus automobiliu veža draugai ar artimieji. Paprastai tai būna vyresnio amžiaus žmonės, negalintys nešti didelio svorio. Dviratininkams patariama su savimi turėti palapines, kad, „hostelio“ perpildymo atveju, galėtų miegoti lauke. Griežtai draudžiama praleisti daugiau nei vieną naktį toje pačioje nakvynės vietoje. Išimtis – liga. Taip pat dvi naktis ne sezono metu galima praleisti Monte do Gozo „hostelyje“ – 5 km iki Santiago. Beje, apsistojus čia ir kitą dieną atkakus į Santiago iki rytinių 12 val. mišių, jų metu kunigą išgirsite paminint jūsų vardą ir šalį, iš kurios atvykote. Sezono metu tiesiog paminima, kiek piligrimų iš kokių šalių tuo metu dalyvauja mišiose.
Pasirinkus tinkamą avalynę išvengiama papildomų rūpesčių
Įvairiuose interneto forumuose bei tinklaraščiuose patariama prieš išeinant į kelią „parepetuoti“ – t.y. kelis savaitgalius prieš tai kas dieną su kuprine sukarti tiek kilometrų, kiek planuojama įveikti kelyje. Aš labiau patarčiau mažiau dėl to jaudintis – kilometrai įsiveiks patys, o blogiausiu atveju – tikrai rasite kokį nors „hostelį“ arčiau, nei planuota. Daug svarbiau yra pasirinkti tinkamą avalynę. Jokiu būdu nepirkite naujų batų prieš eidami Santiago keliu. Arba nusipirkę juos pranešiokite, kad koja priprastų ir vėliau nebūtų papildomų problemų – nuospaudos bei pūslės atsiras ir be batų pagalbos. Taip pat į kuprinę įsimeskite atviras šlepetes, kurias naudosite tiek duše, tiek vaikštant po „hostelį“. Kojos pailsi, atsigauna ir pasiruošia naujai dienai. Paprastai užtenka vienos batų poros, tačiau jei ketinate sukarti ilgą kelią, dėl viso pikto įsimeskite ir antrą.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pirmieji sutikti žmonės |
Nepamirškite nei pleistrų, nei kremo kojoms – už tai jos jums bus dėkingos iki gyvenimo pabaigos. Praustis po dušu nepatariama iš ryto prieš išeinant – geriau vakare. Šlapia oda yra jautresnė, tad nusiprausus duše suminkštėjusi pėdų oda kelyje bus pažeidžiamesnė.
Neprisikraukite kalno rūbų – balinės suknelės, smokingai tikrai nepravers. Be to, kaip minėjau, kiekviename „hostelyje“ yra skalbimo mašina, už kiek mažiau nei 5 eurus (17,21 Lt) ir išplaunanti, ir išdžiovinanti. Yra ir galimybė tą padaryti rankomis. Taip pat dažnai piligrimai nakvynės namuose palieka jiems nebereikalingų daiktų, kuriuos gali pasiimti kiti. Šie savotiški mainai išties gali būti naudingi. Jūsų kuprinės svoris turėtų sudaryti 10 proc. jūsų kūno svorio. Pavyzdžiui, jei sveriate 67 kg, kuprinėje turėtų būti 6,7 kg.
Turėkite mintyje, kad dalis kelio bus Galicijoje. Šis regionas išties neprognozuojamas, tad nepaisant to, jog gali būti vasara, kai eisite Santiago keliu, gali kaip iš kibiro prapliupti lietus. Tad kuprinėje privalu turėti neperšlampamą lietpaltį su gobtuvu. Kinų parduotuvėse jį galima įsigyti už vieną eurą.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Kelios minutės prieš išvažiavimą |
Kalbant apie orą... Jei galite išvengti Camino de Santiago vasarą – būtinai tą padarykite. Maždaug nuo liepos mėnesio (kai kada anksčiau, kai kada vėliau) čia prasideda didžiuliai karščiai, ir ėjimui tai nepadeda. Arba jei vis tik to norite – kelkitės kuo anksčiau (3-4 valanda ryto – pats tas), kad iki vidurdienio jau būtumėte nuėję nemažą atstumą. Nors ir savaime suprantama, bet dar kartą paminėsiu – gerkite daug skysčių. Rasti geriamojo vandens ne taip ir sunku – kas kelis šimtus metrų įrengti fontanai ar kranai, kur galima pasipildyti savo atsargas. Tačiau tuo per daug nepasitikėkite – kai kurie gali būti neveikiantis, geriamo vandens žemėlapiai ne visada tikslūs (kaip kad nutiko mano kelionės draugui škotui Robin), pasitaiko kelio ruožų, kai eini 15 km ir nerandi nei vieno vandens šaltinio. Bet tai labiau išimtis, nei taisyklė. Be to, vandens galima paprašyti praeinant pro bet kurią gyvenvietę – vietiniai prie to jau pripratę. Labiausiai rekomenduojama eiti kovo-birželio ir rugsėjo-lapkričio mėnesiais.
Nebijokite prašyti pagalbos
Iškilus problemoms, didesniuose miesteliuose ieškokite jų mero arba vienuolių. Jau ko ko, bet bažnyčių tikrai rasite visur. Jei netyčia užtruksite kelyje, ar nerasite vietos, kur prisiglausti nakčiai, šie žmonės jums išties pagalbos ranką. Taip pat būna, kad kai kuriuose miesteliuose bažnyčia tiekia pietus. Tad jei rasite tokią vietą, nesikuklinkite – jus pakvies, pamaitins ir nei cento nepaprašys.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Buvusi piligrimų ligoninė |
Įvairiuose restoranuose siūlomi piligrimų pietūs ir vakarienės po 35 litus. Norėdami pataupyti – pirkite maistą prekybos centruose ir gaminkitės „hosteliuose“.
Internete apstu informacijos, kaip nuvykti iki pirmojo kelionės taško, todėl čia per daug neišsiplėsiu. Jei tai nėra didmiestis, dažnai būna traukinių, autobusų, nugabenančių į reikiamą vietą – dėl to jaudintis nevalia. Iš Santiago oro uosto pigiomis avialinijomis galima nukakti į kitą šalies ar Europos miestą.
Atvykus į Santiago de Compostelą ieškokite „Casa de Peregrino“ (Piligrimo namai – liet.), ten, pateikę savo kelionės pasą su antspaudais, atsakę į keletą klausimų, gausite diplomą.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Santiago de Compostela katedra |
Priėmus sprendimą eiti šiuo keliu, mintis pradeda atakuoti baimė – man nepavyks, nežinau, kur pradėti, neramu, nemoku kalbos... Tačiau sudėliojus viską į vietas, suplanavus ir palikus kelio improvizacijai, išeina gana neblogas rezultatas. Tereikia nuvyti tą baimės ir nesaugumo jausmą, stabdantį mus imtis bet kokių veiklų ir išplėsti patogumo zoną, kurioje gyvename. Gero kelio visiems!
