Žiūrėti Aplink pasauli -- 15min didesniame žemėlapyje
Havajai – viena iš amerikietiškųjų valstijų, atskirta Ramiuoju vandenynu. Saloje bene didžiausia karinė bazė, ypatingai patogus strateginis taškas. Prie šios sandūros ypatumų vos vos prisilietėme susipažinę su žmonėmis. Saloje gyvena tamsesnio gymio žmonės, ir anot vieno vairuotojo, žmonės jaučia savo tapatumą, dažnai ir net stiprų norą būti nepriklausomiems.
Iš australiškos žiemos į havajietišką besezoniškumą
Nusileidžiame po dešimties valandų skrydžio į salą, bene toliausią tašką visame pasaulyje nuo kitų sausomos krantų. Pagrindinė sala nedidukė, ją galima apvažiuoti per kelias valandas, o perskrosti netrunka nė valandos. Oro uoste nužingsniuojame tiesiai prie informacijos centro ir tiesiai šviesiai teiraujamės: kur Havajuose mažiausiai turistų. Darbuotojos akys negali nuslėpti nuostabos – matyt tai vienas rečiausiai užduodamų klausimų. „Šiaurinė pakrantė. Ten labai gražu“. Aišku, ten ir trauksime.
Karolio ir Evelinos nuotr./Vaimyja slėnis, matomas nuo šventyklos |
Apvažiuoti Havajų salą gali ir viešuoju transportu. 55-ojo maršruto autobusas už du su puse dolerio nuvežtų ir į šiaurinę dalį. „Teks savo bagažą ant kelių laikyt“, – perspėja vienas žmogus, netikėtai pasisiūlęs pavežėti nuo gydytojo iki prekybos centro. Pakeliui pasidalina trumpute asmenine istorija. „Gyvenau daugelyje valstijų, bet atvažiavau gyventi į Havajus, nes mano odos spalva tamsi. Čia jaučiuosi savas“. Šis žmogus pasirodo – „koučserferis“ – (siūlantis nakvynę keliautojams), o pastaruoju metu nemažai aprodantis mylimos salos. Jis ir pataria keliauti autobusu, mat taip sutaupysime brangaus laiko.
Susigundome pasiūlymu, ir nuvažiavę atkarpą vienu autobusu, deja, į mums reikiamą nepakliūname. Griežtai galvą purtanti vairuotoja nė už ką nenori įleisti mūsų į autobusą, netgi jei savo sraigiškiems kiautams pirktume papildomą bilietą. Na ką gi, tenka tranzuoti. Ilgai netrukus, mums sustoja laivyne pilotu tarnaujantis leitenantas. Netrukus ir jis pasidalina savo istorija. Į armiją tarnauti pasisiūlė iškart po rugsėjo vienuoliktosios išpuolių, bet po kelių metų jis baigs savo tarnybą, ir stos į mediciną. Nors pilotuoti mokėsi nepriekaištingai, mūsų nuostabai, tai nėra mėgstamas jo užsiėmimas. Smalsumas neteko visų ribų, tad greitai užsimanėme daugiau paklausinėti, ar jam sunku išbūti toli nuo šeimos.
Karolio ir Evelinos nuotr./Havajai - šiaurinė Oahu salos dalis |
„Armijoje gali pasisekti, ir turėsi laikinąją šeimą – komandą, ir šiaip jautiesi armijos dalis. Bet kartais gali jaustis vienatvę. Psichologinė pagalba neteikiama. Matyt, kareiviams visos psichologinės bėdos paliekamos ateičiai, kai jau problemos bus gerokai įsisenėjusios ir vargiai išraklinėjamos“. Mūsų pokalbį nutraukiame pasitaikius galimybei pasižiūrėti jūros vėžlių. O jie tiesiog ant kranto ramiai sau šildosi, ir nekreipia dėmesio į aplink juos susispietusius vaikus ar vaikiškai krykštaujančius suaugusius.
„Parodysiu jums vietą, jei mėgstate pasivaikščioti kalnais. Tai armijos teritorija, bet daug kas ja vaikščioja. Pravažiuojame viena populiaresnių vietų šiaurinėje pakrantėje – Vaimyja (Waimea) paplūdimį, ir dar kiek jis suka į kalną. „Tik žiūrėkit dabar pro langus“,- vaizdas kylant į kalną atveria saulės nušviestą vandenyną ir vingiuotą kur ne kur palmėmis nusagstytą pakrantę.
Netrukus mes jau su kuprinėmis Landono paleisti einame mišku. Kelias tarpais nusėtas minkštais ilgais spygliais. Atrodo lyg kas būtų patiesęs kilimą. Pasivaikščiojam skardžiais, nes taip jau mums įprasta, ir pradedam ieškoti vietos nakvynei. Skardis, atveriantis džiunlges ir dalį jūros pasirodo ideali vieta. Mus saugos stiprus medis, kurio kamienas padengtas minkštu paviršiumi. Apsikabini tokį medį, ir apskritai nesinori paleisti. Visai tarp kitko, jei niekada nesate apkabinę medžio, pabandykite. Nepabėkite greitai. Apima ramybė.
Karolio ir Evelinos nuotr./Mūsų namučiai |
Lietus čia ateina ir išeina. Sumąstėme vietoj palapinės – juk taip šilta – susikonstruoti iš didelių oranžinių maišų („emergency bag“ juos kaip tik ir nešiojamės netikėtiems atvejams) stogą. Į kitą maišą sumetam kuprines. Įdomu išbandyti pasigaminti įvairias namų formas. Ilgio ir pločio vos vos užtenka, tačiau džiaugiamės išradimu.
Kartais nereikia niekur skubėti. Jei vieta patinka, jei jauti, kad norisi tiesiog savo žvilgsnį ir mintis leisti pasiganyti toliuose, o pačiam išgyventi pilnai „čia ir dabar“ akimirką, joje verta ir pasilikti. Taigi laikinai turime namus ant skardžio su įspūdingu vaizdu. Vakare įsiropščiame į medį ir stebime dangų.
Karolio ir Evelinos nuotr./Atradę savo ramų kampelį prie vandenyno |
Ar įmanoma vienoje populiaresnių poilsinių vietų atrasti savo kampą paplūdimyje? Dažniausiai viskas įmanoma. Paplūdimys, kur daugiau žmonių skrudinąsi ten toliau, o mes įsikuriame ant tų pačio minkštučio spyglių kilimo, tik jau kur vienas kitas žmogus teužsuka. Netoliese tik vietiniai sau rūko, kaži ką geria, ir rytais mums pamoja „labas rytas“. Jie čia „kitokie“. Na, bet kitokie ir mes. Tad mes jokių keistuolių nebesibaidome, atvirkščiai, kartais daug lengviau randame bendrą kalbą.
Vandens skaidrumas, o ypač gausi egzotiška jūrinė gyvūnija atsiveria užsidėjus vieno atsitiktinio žmogaus paskolintus nardymo akinius. Jūrų vėžliai, spalvotos žuvys, plaukiojančios būriais, ar pavienės didelės grakščios žuvys praplaukiančios ne taip jau baikščiai. Visai suprantama, kodėl daugelis čia plūsta panardyti. Toks grožis įspūdingas.
Karolio ir Evelinos nuotr./Karolis nardo |
Tačiau dar prieš Havajams tampant valstija, prieš keletą šimtų metų, žmonės gyveno čia savo gyvenimą. Turėjo savo šventyklas. Viena jų – Oahu saloje didžiausia šventykla Heiau Puu o Mahuka – stūkso virš Vaimyja (Waimea) slėnio. Kartais įdomu susimąstyti, kuo tikėjo žmonės saloje, nutolusioje nuo bet kurio kranto. Jų religinės tradicijos nelabai skiriasi nuo kitų natūrinių religijų. Aukojama keturiems dievams, yra žyniai ar šventikai, ir vadai.
Skrydis į Aliaską netrukus, tad pradedame tranzuoti atgalios į Honolulu. Linksma energija trykštanti Mimo skardžiai pasakoja apie savo šeimą, o mūsų istorija ji ilgai nepaliauja žavėtis. Greitai ji jau suka į šiaip jau mokamą kempingą. „Jie keliauja aplink pasaulį“, – nenustysgta ji ir čiauška savo pusbrolio kempingo darbuotojui. „Vieną naktį galite pasilikti“, – sudunda vadybininkas. Puiku. Įsikuriame prie vandenyno. Šiltas dušas. Taip reikiama elektra. Ir ošiantis vandenynas. Ir daug katinų.
Praktiniai patarimai
Vizos
Karolio ir Evelinos nuotr./Su trispalve prie Ramiojo vandenyno |
Į JAV keliaujant vizos nebereikia, o sistema panaši kaip ir patenkant į Australiją. Tik užpildai internete formą. Ir esi įleistas (arba ne) į šalį. Kartais patvirtinimas ateina iškart, o kartais reikia palaukti kelių dienų, tačiau atsakymo e-paštu niekas neatsiunčia, tad reikia pačiam stebėti, ar teigiamas atsakymas jau atėjęs. Bėda atsiranda kita, kad lietuviams teoriškai žeme keliauti neįmanoma. Atvykus į Australijos oro uostą, mes staiga sužinome, kad tam, jog patektumėme į JAV mums reikia atgalinio oro bilieto ne į kaimyninę šalį. Mes panikoje, nes neaišku, kaip išsisukti tokioje situacijoje. Supratingas darbuotojas, priėjęs prie mūsų, pataria: nusipirkite atgalinį bilietą, o po to galėsite jį atšaukti. Taip žinoma, sutaupytume daugiau pinigų (tereiks mokėti tik administracinį mokestį), nei perkant bilietą į niekur.
Transportas
Kaip ir keliaujant iš Balio į Indonezijos, taip ir iš Australijos į Honolulu naudojamės „Jetstar“ paslaugomis. Jos, kaip ir europietiškosios „Easyjet“ ir „Ryanair“, skirtose daugiausiai taupantiems keliautojams. Vandens pirkti nereiks, tačiau maisto geriau įsidėti, nes skrydis trunka devynias valandas. Be to, pirkti įmanoma tik naudojantis kreditine kortele, doleriai (nei australietiškieji, nei amerikietiškieji nepriimami. Vaisių ir daržovių įsivežti negalima, tad reiks obuolius suvalgyti (arba išmesti) prieš įžengiant į šalį.
Karolio ir Evelinos nuotr./Tranzuojant po atviru dangumi |
Autostopas Havajuose patogus ir paprastas. Žmonės stoja noriai, ir kaip visada galima išgirsti įdomių istorijų. Jei naudositės viešuoju transportu, geriausiai klausti vairuotojų, kaip nukakti į vieną ar kitą salos galą. Sala labai nedidelė, todėl viešuoju transportu už du su puse dolerio gali nukakti į šiaurę ar rytus, ar vakarus. Tik galime perspėti, kad 55 autobuso vairtuojai neleidžia keliautojų su didelėmis kuprinėmis. Šis mat kursuoja aplink salą, ir yra gana populiarus. Taigi tenka laukti kito numerio autobuso, nudanginančio mus iki greitkelio, o iš ten jau susitranzuojame automobilį į šiaurę.
Maistas
Karolio ir Evelinos nuotr./Apsiperkant |
Atkakus iš Australijos maistas Havajuose atrodo kiek pigesnis. Nesam „McDonaldo“ gerbėjai, tad greitas maistas mums nėra galimybė. Tai mums tik galimybė vienai pigiai kavai ar neribotam kiekiui kokakolos (kiek gi žmogus gali išgerti) tik tam, kad galėtumėme neribotai naudotis internetu.
Higiena
Havajuose, kaip ir Australijoje, paplūdimiuose tualetų netrūksta, tačiau jų nėra labai daug kitose viešose vietose. Šalia kai kurių prekybinių centriukų tualetai yra, tačiau jie gali būti su tam tikrais kodais, kuriuos kartais galima gauti iš žmonių. Populiarus tampa „McDonaldo“ tualetas. Dušai daugiausiai paplūdimiuose.
Karolio ir Evelinos nuotr./Paplūdimiai |
Miegas
Miegojome tik šiaurinėje dalyje, todėl negalėtumėme patvirtinti, kad visur yra gana paprasta netrukdomiems miegoti palapinėse. Miegojome net ir vietoje, kur šiaip jau yra ženklas, kad palapinių nestatyti. Niekas mūsų lauk nevarė, kita vertus, statome palapinę temstant, o iš ryto greitai nurenkame, ir niekas to nekliudo. Minėtame parke statyti galima kur nori, tik reikia labai nesiblaškyti po mišką, nes ten nemažai medžiotojų, kurie nenorėdami gali pridaryti bėdos.
Daugiau mūsų istorijų, vaizdo ir garso įrašų galite rasti mūsų tinklalapyje www.itervitae.me