Išgyvenęs tokias būsenas, pasakoja O. Kovrikovas, žmogus pajunta ryšį su kosmosu, visata, todėl kitaip ima žiūrėti net į meilę: „Kas yra ta meilė vienam žmogui? Mes fiziškai atskirti, bet dvasiškai, širdimi esame susiję. [...] Netgi kai prarandi jį fiziškai, supranti, kad vis tiek energetiškai nepraradai. Net jam mirus, lieka prisiminimas, mes apie jį galvojame. Tada sąmonė supranta, kad neįmanoma išsiskirti ir kartu neįmanoma prisirišti, nes mes visada susieti vieni su kitais.“
– Internete galima rasti Jūsų „Šamano užrašus“. Kaip su Jumis dirbo šamanai, kol pasiryžo Jus įvesti į tam tikras būsenas?
– Į kalnus, vienuolynus, Indiją, Peru žmonės važiuoja tam, kad patirtų tam tikrų dvasinių išgyvenimų. Kai sumažėja ego (arba materialioji pusė), atsiranda daugiau pojūčių, šeštasis jausmas, intuicija, matymų, vizijų. Tada galima eiti dviem keliais. Saugesnis kelias – medituoti, gyventi asketiškesnį gyvenimą, būti arčiau gamtos, arčiau gyvų dalykų, toliau nuo miesto, pinigų, nuo viso triukšmo. Tada tampi jautresnis, dvasingesnis, nes gyveni ne per protą, ne per koncepcijas, o per jutimą.
Yra ir kardinalių būdų, kuriuos aprašo Castaneda, bet jie kai kuriose šalyse uždrausti. Tai – augalai, kurie per pusę valandos leidžia patirti tą būseną. Šamanai naudoja visas priemones, kurias duoda gamta. Jie naudoja ir augalus, kurie leidžia patirti labai gilius išgyvenimus, ir asketizmą. Pavyzdžiui, mes valgėme tik ryžius, nebuvo bendravimo, ir tai lėmė labai stiprų jautrumą, skaidrumą.
– Dabar Jums nebereikia augalų, kad pasiektumėte tam tikrą būseną?
– Taip, kai patiri galutinį tašką, žinai, ko siekti. Tai gali būti atsipalaidavimas, meditacijos, pabuvimas su savimi, muzika. Pavyzdžiui, kai klausau muzikos, atsipalaiduoju tiek, kad matau ir spalvas, ir jos judesį. Man patinka rasti tuos išgyvenimus be jokių kardinalių patyrimų įprastiniame gyvenime – su vaikais, statybose, savo kūryboje, muzikoje.
– Pradėkime nuo pirmos patirties. Tada Jums buvo parinktas kažkoks augalas. O, kaip sako šamanai, augalai yra tikrieji mokytojai, nes dėl jų savybių kažkokie procesai smegenyse užaštrinami, atveriami.
– Kas yra tie augalai? Kiekvienas augalas yra ir vaistas, ir maistas, be to, spinduliuoja tam tikrą energiją. Ąžuolas – tvirtas, įsišaknijęs. Liana daugiau susijusi su santykiais, labiau prisiderinanti prie aplinkos, jai reikia kitų augalų. Kiekvienas augalas turi savo vietą gamtoje, spinduliuoja savo charakterį. Kiekvienas žmogus, kaip ir augalas, turi savo charakterį, unikalias savybes. Jei per daug atsipalaidavęs, per daug minkštas žmogus ilgiau pabus šalia ąžuolo, apkabins ir 20 minučių ramiai pasėdės, perims ąžuolo energiją, nurims, ras centrą, taps tvirtesnis. Jeigu jis gers ąžuolo lapų arbatą ar pasistatys namą, tos savybės irgi pereis jam. Kiekvienas augalas gali kompensuoti arba išbalansuoti mūsų vidinę energiją.
Man paskyrė didelį, 100 metrų aukščio medį, 12 valandų viriau jo žievės nuovirą ir paskui tris dienas gėriau. Pojūtis išgėrus buvo įdomus – kilo instinktyvus noras įkišti pirštus į žemę, kad pajausčiau ją, įsišaknyčiau. Tada supratau, kas yra įsišaknijimas, kas yra žemės elementas ir kad aš jo neturiu, neturiu šaknų. Turiu daug ugnies, vandens, oro, bėgioju po pasaulį, pradedu naują veiklą, bet neturiu savo vietos, pastovumo. Taip pat supratau, kad, jei šito elemento nesukursiu savo gyvenime, tiesiog iššvaistysiu save. Tokia buvo pradžia – noriu įsišaknyti.
– Vadinasi, šamanas pajuto Jūsų energiją ir parinko atitinkamą augalą? O šiaip gyvenime nekildavo noras suleisti rankas į žemę?
– Žmogus pripranta prie gyvenimo būdo ir renkasi ne tai, kas jam geriau, o tai, kas pažįstama, įprasta, nors tai gali griauti ne tik santykius, bet ir sveikatą. Kažkodėl mes patys nedarome sprendimų – reikia kažkokių stiprių patyrimų, kad išeitume iš inercijos ir įpročių spąstų.
– Turėjote vieną šamaną mokytoją ar kelis?
– Jie buvo keli. Tačiau atrodo, kad netgi ne šamanas parenka. Jis yra toks žemiškas, bendraujantis, juokauja, bet, kai dirba su manimi, kai pats įeina į tą būseną, tada jaučia, ko mano energija arba situacija prašo.
