Artėjant liepos 14 d. vyksiančiam pėsčiųjų žygiui „Nemuno kilpomis su „Gjensidige“ R.Bernotas kartu su kolegomis iš draudimo bendrovės rengiasi dar kartą nueiti 45 km distanciją ir dalinasi patarimais, norintiems išbandyti ėjimą.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado pėsčiųjų žygiai?
– Prieš trejus metus draugas pakvietė dalyvauti pėsčiųjų žygyje, kuriame buvome užsibrėžę įveikti 100 kilometrų distanciją. Tąsyk pagalvojau, kad vaikštau, bėgioju, šiek tiek sportuoju, galiu drąsiai dalyvauti žygyje, bet tikslo pasiekti nepavyko, nuėjau pusę distancijos. Pasirodo, visgi, kad šiek tiek labiau tam reikia pasiruošti ir bent specialią avalynę turėti, o ne šiaip sau su sportiniais bateliais iškeliauti į 100 km kelionę.
Kai trasoje prasidėjo lietus, supratau, kad 100 kilometrų neįveiksiu, bet įveikus 50 km, nueiti dar 20–30 km galėčiau. Kadangi tie 20–30 būtų jau kitoje Kuršių marių pusėje – finišavau ties 50 km riba. Viską skaudėjo kitą dieną. Paskaičiavau, kad ant kojų kitą dieną turėjau septynias pūsles. Po tokio pirmojo bandymo jaučiausi lyg nesavas: kelias dienas stengiausi nevaikščioti, tik ramiai sėdėti ir nejudėti.
– Kokias didžiausias klaidas esate padaręs pirmuosiuose žygiuose, nuo kurių norėtumėte apsaugoti kitus žygeivius?
– Neteisinga avalynė sutrukdė pirmajame žygyje. Kojos einant visada tinsta, todėl žygiams skirti batai turėtų būti šiek tiek didesni nei koja. Kitu atveju, kojos bus tikrai pūslėtos ir gausiai nutrintos.
Renkantis žygiams skirtus batus reikėtų atkreipti dėmesį į jų padus, jie turėtų būti mažiau lankstūs. Jei padas itin lankstus, tuomet kojos greičiau pavargsta, nes einant „dirba“ tie raumenys, kuriuos žygyje reikėtų patausoti. Taip pat žygiuose itin dažnai atidaužomi kulnai, gali prasidėti jų skausmas.
Žygiuojant atrodo, kad asfaltas yra patogi danga, tačiau ilgoje distancijoje kojos, o ypač keliai, nukenčia labiausiai. Lietuvos pajūriu žygiuoti yra sunku, nes jis yra siauras ir nuožulnus, todėl einant viena koja yra aukščiau už kitą. Tokia danga vargina klubus, dėl to siūlyčiau ieškoti vietų, kur lygesnis ir tvirtesnis smėlis. Patogiausia būtų rinktis ėjimą miško keliukais.
Taip pat labai svarbus ėjimo tempas: nereikia skubėti, nes tikrai nėra kur, o tikslą sėkmingai galima pasiekti tik einant sau tinkamu tempu. Reiktų iš anksto nusiteikti, kad nebus lengva. Tie, kurie ketina įveikti dvidešimt penkis ar mažiau kilometrų, gali pramogauti, tikrai visi šią distanciją įveikia. Tuo tarpu tie, kurie renkasi 50 km ir ilgesnes distancijas, turi suprasti, kad tai yra iššūkis. Jų žygis nebus vien tik pramoga ir malonumas, teks patirti ir sunkumus.
– Patarkite, į ką reikėtų atkreipti dėmesį pakuojant žygio kuprinę ir renkantis draugiją žygiavimui?
– Žygyje siūlyčiau vadovauti profesionalių ėjikų įpročiais: kuo ilgesnę trasą ketinate įveikti, tuo mažiau daiktų reiktų neštis kartu. Renkantis 50 km ir ilgesnę distanciją, patarčiau neimti maisto, gėrimų, šlepečių ar kitų daiktų. Jei distancija trumpa, nepakenks ir skėtis, ir užkandžiai.
Patarčiau į žygį eiti su žmogumi, kuris jau yra išbandęs pėsčiųjų žygius. Taip pat vienoje kompanijoje neturėtų būti daugiau kaip 3-4 žmonės. Paprastai žmonių grupelė juda lėčiausiai einančio žmogaus tempu, tai gali būti nepatogu tiems, kurie yra įpratę eiti greičiau, tada pastarieji greičiau pavargs.
Kitas svarbus nepatyrimo momentas: atėję į poilsio punktą, žmonės bando atsisėsti, jiems atrodo, kad tuo metu toks poilsis yra naudingas, tačiau tiesa yra kitokia – pailsėjus atsistoti ir pradėti judėti yra sudėtinga, raumenys sustingsta ir toks prisėdimas yra tikras savęs kankinimas. Raumenys išsijudina tik po kelių kilometrų, todėl nereikėtų leisti jiems sustingti: tiesiog pasižymėti poilsio punkte, susitvarkyti būtinus reikalus ir eiti pirmyn.
– Papasakokite, kaip ruošiatės ilgoms pėsčiųjų žygių distancijoms?
– Rengdamiesi pėsčiųjų žygyje įveikti ilgiausias distancijas kartu su draugais leidžiamės į ilgus pasivaikščiojimus vaizdingais maršrutais – po Lietuvos nacionalinius parkus arba aplankant tam tikroje šalies dalyje esančius apžvalgos bokštus. Tokių žygių metu pėsčiomis įveikiame po 50–60 kilometrų. Tai yra geras apšilimas prieš 100 kilometrų distanciją. Visiems, kurie ketina įveikti 100 km, siūlau treniruojantis kartą ar kelis nueiti bent pusę tos distancijos. Tai puikus būdas pasitikrinti jėgas ir pasiruošti dvigubai ilgesniam ėjimui. Reikia pratinti ir organizmą, kad trasoje jis patirtų kuo mažesnį šoką.
Jei 100 km norisi nueiti užtikrintai, reiktų bent keturis kartus išsiruošti į trumpesnius žygius – tai bus ir pramoga, ir pasitikrinimas, ir treniruotė. Renkamės Dzūkijos nacionalinio parko, Aukštaitijos nacionalinio parko maršrutus, žygius Čepkelių raiste ar Trakų regioniniame parke.
Kartą dėl didelio užimtumo su draugu laiko pasiruošimui neradome dienos metu, todėl išėjome pasivaikščioti naktį, leidomės į žygį po Vilnių ir jo apylinkes.
Net ir išvykus atostogų į užsienio šalį galima sėkmingai ruoštis pėsčiųjų žygiui, nes per dieną, apžiūrint nepažintą miestą, galima įveikti iki 30 kilometrų.
– Tikriausiai ne kartą savęs klausėte, kam Jums to reikia?
– Pėsčiųjų žygiai yra geras prisiminimas, kad kažką pavyko įveikti. 100 km distanciją galinčių nueiti žmonių nėra daug, todėl pasidedu į savo minčių „lentynėles“ žinojimą, kad esu tarp mažo procento žygeivių, kurie tokią distanciją įveikia.
Kolegos taip pat aktyviai įsitraukė į pėsčiųjų žygius, atrodo, kad tai netgi madinga ir „užkrečiama“. Pabandžiusieji ragina bendradarbius, o niekada nežygiavusieji nori tai išbandyti.
– Papasakokite, kokie etapai ateina kiekvieną kartą trasoje įveikiant ilgą distanciją?
– Etapai – labai įvairūs: būna, kai eini, juokiesi, bendrauji, o trasoje pasitaiko ir tokių kilometrų, kai esi pavargęs, paskendęs mintyse ir galvoji apie tokius dalykus, kuriems apmąstyti paprastai pristinga laiko. Be to, iki vidurio distancijos eiti būna daug sunkiau, nes tuomet atrodo, kad liko dar labai daug. Įveikus pusę distancijos pasidaro lengviau, kilometrų jau mažėja ir jų skaičius nebeskamba grėsmingai. Tuomet eiti būna daug lengviau. Tačiau paskutiniai kilometrai – visada patys sunkiausi dėl didelio nuovargio. Pačioje žygio pabaigoje man padeda galvojimas apie grįžimą namo.
Įveikus 100 kilometrų ateina euforija, pasididžiavimas savimi. Kai pasieki užsibrėžtą tikslą, visada jauti malonumą.
– O kaip patartumėte po ilgos pėsčiųjų žygio distancijos atgauti jėgas?
– Kitą dieną po žygio visada einame skaniai pavalgyti. Išsirenkame pačias geriausias vietas, kur galime save palepinti tiesiog sėdėdami ir valgydami. Jei žygiui buvo ruoštasi iš anksto, antrąją ar trečiąją dieną po jo nebelieka jokių padarinių.
– Draudimo bendrovėje „Gjensidige“ vadovaujate žalų regresų padaliniui, ar šis pomėgis yra naudingas Jūsų darbe?
– Žygiuose pramankštinu „kaulus“ ir „pravėdinu“ galvą, tai yra naudinga. Darbe, sėdėdamas prie stalo, pailsiu nuo aktyvumo, o jei nuolat tik sėdėsi ir nejudėsi, tuomet teks greitai pasenti. Su draugais juokaujame, kad vieni vyrai išvyksta į žvejybą ar važiuoja medžioti, o mes kartu su draugais, palikę žmonas namuose, einame pasivaikščioti.
Mokykloje priklausiau skautams, todėl kelionės su kuprine bei palapine mano gyvenime buvo dažnos ir anksčiau. O pastaruosius kelis metus stengiuosi nepraleisti pėsčiųjų žygių: į juos mėgstu išsiruošti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Norvegija yra šalis, kurioje itin gerai išvystyta kalnų žygių infrastruktūra, todėl joje patiko išbandyti kalnų žygius. Esame žygiavę prie Kjerago akmens, ant Trolio liežuvio.
– Gal turite planų, kokio ilgio distancijose dar norėtumėte save išbandyti?
– Kadangi 100 km jau ne kartą esu nuėjęs, todėl norėčiau per dvi paras įveikti 200 km distanciją.
