Prieš tūkstančius metų, kai Namibijos žemėje dar negyveno juodaodžių bantu rasinei grupei priklausantys žmonės, šiuose kraštuose klajojo sanai, kuriuos mes tradiciškai vadiname bušmėnais. Daug negerovių patyrę sanai, išstumti ir engiami pasislėpė Kalaharyje – didžiulėje skurdžia augmenija apaugusioje pusdykumėje ir savanoje. Jų gyvenimo būdas – medžioklė ir rankiojimas – veiklos, priskiriamos akmens amžiui.
Sanai gyvena Botsvanoje bei kaimyninėse Nambijos ir Pietų Afrikos valstybėse. Labai daug sanų jėga ir prievarta tapo sėslūs, jiems uždrausta medžioti, buvo priversti palikti savo žemes, kuriose rasta brangių gamtos turtų – deimantų, aukso, metalų rūdų.
Galimybė pamatyti šiuos gyventojus jų autentiškoje aplinkoje labai maža, tačiau ji yra. Tik norint juos pasiekti, tenka daug ir ilgai važiuoti. Žvelgiant į šiuos gamtos vaikus apima dvilypis jausmas: kas iš mūsų vis dėlto laimingesni?
Sanai puikiai pažįsta aplinką ir tuo didžiuojasi. Mes jos nepažįstame taip, kad galėtume joje išgyventi. Užtat esame apsirengę šiuolaikiniais drabužiais, turime daug modernių daiktų, naudojamės visais civilizacijos laimėjimais. Skurdžiai mums atrodantys sanai tėra kontrastas mūsų susikurtam pasauliui.
Bendraujant su sanais atsiveria gilus jų dvasinis pasaulis, ryšys su gamtine aplinka, tiksliau, jie ir yra gamtos dalis. Prisilietimas prie šių žmonių tampa gyvenimo dovana bet kuriam, kas nori pažinti pasaulį tokį, koks jis buvo kažkada.
Keliai, kaip plonyčiai siūlai, driekiasi per bekraštes Botsvanos platybes. Tai – Kalaharis. Čia mažai vandens, didesnę metų dalį sausa ir labai karšta. Kai sakau žmonėms, kad dar truputį reikia pavažiuoti ir bus daug vandens – mažai kas tuo tiki. Bet kuo labiau į šiaurę, tuo arčiau didžiųjų vandenų. Dykuma, pusdykumė, iki vandenyno – daugiau kaip tūkstantis kilometrų bet kuria kryptimi ir netikėtai aptinkame vandenį.
Šis gamtos fenomenas XIX a. viduryje nustebino ir garsųjį keliautoją škotą Davidą Livingstoną. Galvosūkis taip įkvėpė atradėją, jog šis dalį savo gyvenimo paskyrė Afrikos tyrinėjimams. Daug laiko praėjo, kol buvo įrodyta, kad labai daug vandens į Botsvaną atkeliauja Okavango upe iš šiaurės. Ši upė į niekur neįteka, o plačiai išsišakoja, suformuodama milžinišką deltą, kurios vandenys po truputį pranyksta Kalahario smėlynuose. Okavango delta ir yra tas perlas, dėl kurio verta vykti į Botsvaną.
Norint įsiskverbti į Okavango deltą, tenka įveikti klastingus ir klampius Kalahario smėlynus, kuriuos per milijonus metų sunešė vanduo. Gamta čia keičiasi labai greitai: sausus akacijų brūzgynus keičia aukštesni mopanės medžiai, daugėja palmių, kraštovaizdyje ima dominuoti ryški žaluma, žemesnės vietose daug drėgmės, daugėja upių ir upelių. Gamta pasikeičia taip stipriai, jog protas sunkiai priima matomus kontrastus. Tačiau visi laukia kitko – gyvūnų, nes čia jų karalystė.
Gamtoje visada reikia būti kantriems: kas moka išlaukti, visada būna apdovanotas įspūdingais reginiais. Okavango deltoje, kurioje visais laikais gyveno labai mažai žmonių, išliko milžiniška gyvūnų populiacija. Didžiulė teritorija saugoma, o ūkinės veiklos, išskyrus turizmą, beveik nėra. Mažai naminių gyvulių, o kaimų žmonėms labiau apsimoka teikti paslaugas turistams nei verstis žemdirbyste.
Kuo toliau važiuojama į šiaurę, tuo daugiau vandens. Pagaliau ir Okavango upė. Tai gyva vandens arterija, turinti ne vieną „rankovę“, kur vandens lygis priklauso nuo sezono. Jis reguliuoja ir turizmo ritmą, nes drėgnuoju laikotarpiu upės ir upeliai plačiai išlieja – užtvindydami milžinišką teritoriją. Kelių čia beveik nėra, o atstumai įveikiami dažniausiai plokščiadugnėmis mokoro valtimis.
Pirmasis įspūdis paprastai ne koks, tačiau pakanka atsiduoti čiabuvių malonei, įsijausti į gamtos aplinką ir apima užtikrintas jausmas, kad tai ne šiaip kelionė, o potyrių esencija. Afrika Okavango deltoje atsiveria tokiais rakursais, kurių neįmanoma perteikti, tai reikia patirti. Antai susitikimas su hipopotamais plaukiant kanalu, kai „pagarba“ šiam gyvūnui tokia didžiulė, jog net ir patys vietiniai traukiasi iš kelio (ir tai daro labai sparčiai). Čia visi turi žinoti elgesio taisykles ir jų laikytis.
Okavango deltoje tikėtis prašmatnaus komforto nereikia – čia gamtos karalystė, čia ilsimasi laukinėje gamtoje, o gyvūnai migruoja nepaisydami žmonių. Tačiau apie viską yra pagalvota. Gyvenama palapinėje, kurioje yra ne tik lovos, bet ir privatus dušas. Gardų maistą iš visos širdies gamina čiabuvių moterys ir vyrai, o valgoma pavėsinėje, iš kurios atsiveria vaizdai į gyvą zoologijos sodą.
Geriant kavą galima stebėti antilopes, dramblius, daugybę įvairių paukščių, girdėti vandenyje besiturškiančius hipopotamus. Nieko stebėtino, jeigu storaodžiai drambliai ateis pasidomėti, kaip dvikojams sekasi stovyklavietėje. Gali ateiti vienišius, o gali ir visas tuzinas. Laikantis griežtų instrukcijų turistams organizuojami žygiai pėsčiomis po žvėrių karalystę. Deltoje niekas neskuba, čia laikas praranda prasmę, čia galima atitolti nuo civilizacijos ir pajausti ritmą su gamta.
Botsvaną garsina ne tik Okavango delta. Prieš milijonus metų jos teritorija tekėjo galingos upės, nešusios vandenis į milžiniškus vidinius ežerus. Dabar jų dubenys virtę bekraštėmis pustomo smėlio ir druskų plynėmis, kur nuo karščio raibuliuoja žemė ir kartojasi miražai. Labai retais atvejais palyja ir čia, tuomet atiteka vanduo ir plynės tampa sekliais ežerais. Antai Nata draustinis, kur ne tik paukščių karalystė, bet ir kraštovaizdžio stebuklas. Čia galima pamatyti saulę, besileidžiančią į vandenį, nors aplink driekiasi vien dykuma.
Pačioje šalies šiaurėje, ties keturių valstybių pasieniu, kur sueina Botsvanos, Namibijos, Zambijos ir Zimbabvės pakraščiai, teka dar viena ištisus metus vandeninga upė – Čobė. Prie jos įkurtas nacionalinis parkas tuo pačiu pavadinimu. Daug gyvūnų mačiusiems keliautojams, kruizas Čobės upe yra tarsi vyšnia ant torto. Gyvūnų čia visur: vandenyje, ant žemės, ore. Net krokodilai ir hipopotamai čia labai arti. Žolę rupšnojančios antilopės, buivolai ir spalvos, gamtos spalvos.
Prie Čobės gyvena labai daug dramblių. Čia driekiasi jų migracijų keliai, nepaisantys valstybių sienų. Drambliai turi lietaus nuojautą ir gali jausti jį net už 280 kilometrų. Tad nors vandens čia apstu, kai pritrūksta pašaro, drambliai leidžiasi į tolimas keliones – kur palijo ir kur po lietaus išdygo vešli žolė. Čobė įteka į vieną garsiausių Afrikos upių – Zambezę.
Zambezės kirtimas – įvykis, nes iš Botsvanos patenkama į Zambiją. Tūkstančius metų per upę žmonės kėlėsi valtimis. Šiais laikais sraunią vagą įveikia motorinės priemonės. Tačiau ir čia atėjo civilizacija – baigiamas statyti didžiulis tiltas, kuris atvers naują epochą šiame Afrikos kampelyje.
Keliantis per Zambezę kiekvienas keliautojas puikiai žino, kad čia pat upė dingsta giliame tarpeklyje, sukurdama vieną gražiausių reginių mūsų planetoje – Viktorijos krioklį ir už jo besitęsiantį vingiuotą tarpeklį.
Krioklys savo didybę demonstruoja ne visuomet – vos kelis mėnesius per metus, kai srovė plukdo vandens maksimumą. Tada jo tiek daug, jog vandens purslai neišsitenka krioklyje ir kyla aukštyn milžinišku garų stulpu. Šis vaizdas įkvėpė čia gyvenusius čiabuvius, kurie ir šiais laikais krioklį vadina „Mosi oa Tunja“ – griaudžiantys dūmai.
Kiekvienu metų laiku krioklys turi ką pasiūlyti: drėgnuoju laikotarpiu – daug vandens, o kai vandens nedaug – didingo tarpeklio vaizdu. Kadangi krioklį Zambija dalijasi su Zimbabve, pamatyti jį visą nuo žemės – neįmanoma. Tačiau visi, kas ryžtąsi pakilti į orą – sraigtasparniu ar parasparniu, – būna apdovanoti nepamirštamu reginiu, kuris prisiminimais sugrąžins į Afriką vėl ir vėl.
