„Dvi paskutines savaites mūsų sodyboje buvo pilna žmonių – kasdien atvažiuodavo moksleivių grupės. Vedėme Šv. Velykoms skirtą programą, kurioje supažindinome su mūsų senolių papročiais: kietai virtus kiaušinius marginome vašku, kalbėdamiesi apie tradicinių lietuviams spalvų ir simbolių reikšmę. Šių dalykų nežino ne tik vaikai, juos baigia pamiršti ir tėvai“, – pastebėjo Laima Rakauskienė.
Per Velykas margučiai turi būti kuo margesni. Juk dėl to jie ir vadinami margučiais, atkreipė dėmesį Paukščių kaimo šeimininkė.
Renkantis spalvas kiaušiniams, verta prisiminti, kad kiekviena neša savo žinią: raudona simbolizuoja gyvybę, gyvenimą, sveikatą; mėlyna – dangų ir lietų, be kurio gamta apmirtų; žalia – tai žolė, javai, kiti augalai, o violetinė simbolizuoja turtą.
„Šios spalvos lietuviams tradicinės. Visas jas senoliai stengdavosi išgauti iš natūralių priemonių. Pavyzdžiui, žalią gaudavo ilgai mirkę beržines vantas, kitas – iš augalų, net vinių ar kitokių gelžgalių. Šiuos receptus verta prisiminti ir mums. Taip pat ir piešinių, kuriais vašku marginti kiaušiniai, prasmes“, – pasakojo pašnekovė.
Pavyzdžiui, ant kiaušinio nupiešta saulutė, kurios spinduliai nukreipti ir smailėja į viršų, simbolizuoja rytą, pavasarį ir atgimimą. Jei spinduliai nukreipti į apačią – tai jau vakaro, pabaigos simbolis.
Ant margučių dažnai būdavo piešiami ir žalčiai, kurie, tikėta, saugo namus. Panašią prasmę turi ir paukščio pėdutės su trim piršteliais – tai žmogaus apsaugos simbolis.
Vien iš Paukščių kaimo veiklos neišgyventų
Antrus metus edukacinę programą prieš Velykas pristatanti Rakauskų šeima džiaugėsi, kad šiemet kovą juos aplankė rekordinis skaičius žmonių – kasdien jų būdavo maždaug po 50. Tačiau toks anšlagas – tik prieš šventes (Paukščių kaime speciali edukacinė programa buvo ir prieš Kalėdas).
„Labai norėčiau užsiimti tik Paukščių kaimo reikalais, tačiau ši veikla – sezoniška. Štai vasarį neturėjome nė vieno lankytojo. O juk mūsų paukščius šerti reikia kasdien, nepriklausomai nuo to – ateina žmonės ar ne“, – kalbėjo visą šeimą į Paukščių kaimo reikalus įtraukusi L.Rakauskienė.
Moteris atvira – prieš 9 metus į savo prosenelių namus atsikrausčiusi gyventi šeima neketino užsiimti edukacine veikla.
Tai, kad įkūrė Paukščių kaimą, visiškas atsitiktinumas, tikino pašnekovė. Vis dėlto paukščių jų sodyboje yra nuo pirmųjų dienų.
„Atsikėlusi į savo promočiutės sodybą vyro iš karto paprašiau: „Perkam strutį“. Netoli mūsų, Dūkšte, gyvena buvęs mokyklos direktorius ponas Antanas, kuris augino šiuos paukščius.
Pamatęs, kad mes domimės jais, pasiūlė pirkti – esą jis jau senas, nebenori vargti su stručiais. Taip mūsų namuose atsirado stručiai“, – pasakojo moteris.
Gimus dukrai Mėlikai šeima nutarė auginti ir kitus naminius paukščius – taip po sodybos teritoriją pradėjo lakstyti gaidžiai, vištos, antys, žąsys, putpelės, taip pat fazanai, balandžiai.
Pirmoji ekskursija surengta Mėlikos darželio draugams, vėliau atsirado daugiau norinčių, tad šeima suprato atradusi laisvą nišą. Iki jų sugalvoto Paukščių kaimo Lietuvoje nebuvo naminių paukščių edukaciją siūlančių vietų.
Man visada buvo keista, kad plėšrūnai pasiima brangiausias ir gražiausias vištas, – juokavo L.Rakauskienė.
Šiuo metu Paukščių kaime yra 200 įvairių rūšių paukščių, taip pat asilas Zoro, triušiai, avys ir ožka. Dauguma gyvūnų laisvai bėgioja po 1 ha aptvertą teritoriją. Ateityje planuojama ją išplėsti – šeimai priklauso 5 ha sklypas.
Dalis paukščių voljeruose – kad nepabėgtų. „Fazanai, išskridę nebesugeba grįžti atgal. Ne taip, kaip vištos, kurios vakare parlekia atgal. Tas pats ir su stručiais, todėl jų negalime paleisti laisvai“, – tikino R.Rakauskas.
Tvoros reikalingos ir dėl to, kad augintiniai būtų apsaugoti nuo plėšrūnų. Kol jų nebuvo, lapės gana dažnai užsukdavo į svečius ir nugvelbdavo šeimai priklausančius naminius paukščius.
„Man visada buvo keista, kad plėšrūnai pasiima brangiausias ir gražiausias vištas – išsirenka kaip tikri gurmanai“, – juokavo L.Rakauskienė.
Atsiradus tvoroms saugotis tenka tik iš oro „atakuojančių“ grobikų – vanagų.
Kasdien – po kibirą daržovių
Nors Paukščių kaime daugybė naminių paukščių, brangiausi šeimininkei vis dėlto yra pirmieji augintiniai – stručiai, kuriuos šeima turi jau 7 metus. Jie nėra lepūs, nebijo temperatūrų svyravimų. Tačiau išlaikyti juos brangu.
„Jei nori, kad būtų sveiki, švarūs, dėtų kiaušinius, kasdien turi sušerti kibirą daržovių. Labai mėgsta svogūnų galvas, smulkintą šieną. Jiems būtinas švarus vanduo, taip pat „vitaminai“ – austrių kevalai. Reikia ir kukurūzų, kitų grūdų“, – apie stručių mitybą pasakojo L.Rakauskienė.
Kai kurie vaikai galvoja, kad paukščiai turi dantis, tad gali jiems įkąsti. Daugelis bijo į rankas paimti vištą – nedrąsiai čiupinėja paukštį, jo plunksnas.
Jei ūkyje augintų daugiau stručių, dalį lėšų padengtų pinigai, gauti už jų kiaušinius. Vieno jų kaina siekia apie 20 eurų.
Tačiau Paukščių kaime – tik viena stručių pora. Pernai patelė padėjo 16 kiaušinių, šiemet kol kas nė vieno.
„Planuojame juos veisti. Tačiau tai reikės daryti inkubatoriuje – mūsų stručiai jau nebeturi perėjimo instinkto, nes patys gimė nelaisvėje, buvo išauginti inkubatoriuje“, – pasakojo pašnekovė.
Į Paukščių kaimą dažniausiai atvyksta vaikai, kurių nemaža dalis čia pirmą kartą pamato vištas, gaidžius, žąsis bei kitus mums, regis, įprastus naminius paukščius.
„Vaikai iš mažesnių miestelių dar skiria, kur antis, kur žąsis, gaidys, o kur višta. Tačiau Vilniaus, Kauno moksleiviai to jau nežino. Kai kurie galvoja, kad paukščiai turi dantis, tad gali jiems įkąsti. Daugelis bijo į rankas paimti vištą – nedrąsiai čiupinėja paukštį“, – pasakojo Paukščių kaimo įkūrėja.
Edukacinių programų metu vaikams pasakojama apie skirtingas naminių paukščių rūšis, parodomi kiaušinių skirtumai (pavyzdžiui, didžiausio pasaulyje paukščio kiaušinis ir putpelės), aplankomas sodyboje įrengtas didžiulis lizdas, mokomasi rašyti „senovišku būdu“, t.y. žąsies plunksnomis. Taip pat norintys gali paskanauti kiaušinienės – juk kiaušinių Paukščių kaime netrūksta.
Veiklos daug, tad nieko keisto, jog vaikai iš sodybos išvyksta pavargę, bet laimingi ir su pilnomis kišenėmis plunksnų.
„Aš jiems pasakoju, kad plunksnos neša laimę. Tad išvažiuodami vaikai stengiasi plunksnų prisirinkti kuo daugiau – pilnas kišenes. Po edukacinių programų kieme jų beveik nelieka“, – juokėsi L.Rakauskienė.
