Kas yra gastroturizmas? Kodėl skanaus maisto ir gėrimų gurkšnojimas kelionės metu negali būti laikomas šia turizmo rūšimi? Kurios šalys patenka į Europos gastroturizmo trejetuką? Apie tai ir kalbamės su P.Jurkevičiumi.
– Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų, kad viena populiariausių pomėgių turizmo tendencijų – gastronominės kelionės, kurių metu lietuviai dažnai derina du dalykus – pažintį su šalimi ir maistu. Ar pastebite susidomėjimą gastronominėmis kelionėmis?
– Pastebiu, kad apie tai vis labiau šnekama. Prisimenu, prieš ketvertą metų viename naujienų portale aprašiau, kaip Šiaurės Italijoje susitikau austrus, kurie važinėjo po Gardos ežero apylinkių alyvuogių aliejaus ūkius. Pasiūliau visiems taip daryti: važinėti po ūkius, ragauti, ieškoti. Bet tąsyk skaitytojai manęs nesuprato: vieni nuoširdžiai stebėjosi tokia keista pramoga, kiti atvirai šaipėsi: „Na jau, Italijoje yra ką veikti ir be važinėjimų po aliejaus ūkius.“ Dabar į tokius dalykus žiūrima rimčiau.
Kita vertus, kartais keliautojai gerokai supaprastina: grįžta, tarkime, iš Portugalijos ir pasakoja, kaip tris kartus valgė „bacalhau“ – menkę su neluptomis bulvėmis ir gėrė „vinho verde“. Štai jums ir gastronominė kelionė.
– Tai skaniai ir įdomiai valgyti kelionės metu – nėra gastronominis turizmas?
– Kartą viena kelionių agentūra paprašė įmonių direktorių grupei paruošti kelionę į Toskaną ragauti vyno. Toskanoje yra 20 kontroliuojamos kilmės DOC ir DOCG vyno rūšių. Pasiteiravau, kurias jų norėtų pažinti. Keliautojai paaiškino, kad jiems nesvarbu rūšys ir DOC. Supratau, kad yra noras ne tiek keliauti ir pažinti, kiek keliauti ir gurkšnoti vyną. Atsisakiau lydėti šią kompaniją.
Valgymas ir gėrimas anaiptol nėra gastroturizmas.
– Gal galite apibūdinti: kas yra gastronominis turizmas?
– Gastronominis turizmas gimė kaip vyno turizmas. Tarkime, Italijoje netgi nėra tokio termino – gastronominis turizmas. Yra enogastronominis turizmas. Eno – graikiškai vynas.
Vajus prasidėjo 1993 metais, kai vyndariai ir vyno entuziastai įkūrė „Movimento del turismo del vino“ – vyno turizmo judėjimą. Vėliau atsirado milžiniško populiarumo sulaukusios iniciatyvos – „Atvirų vyninių diena“, „Taurės mėnesienoje“, „Sveika „vendemmia“ (it. vynuogių derlius).
Jų idėja – labai paprasta: jeigu nori pažinti vyną – privalai pažinti vyndarį, vynuogyną, vyno derliaus vargus ir džiaugsmus, vyno teritorijas. Vėliau ta pačia kryptimi nuėjo ir sūrininkai, alyvuogių aliejaus, alaus, kumpių, balzaminio acto gamintojai bei šių produktų garbintojai.
– Galbūt yra šalių, kuriose toks keliavimo ir kultūros pažinimo būdas ypač išvystytas?
– Absoliuti lyderė yra Italija, kaip rašiau, čia gimė gastronominio turizmo ideologija.
Kasmet Italiją aplanko tiek vyno turistų, kiek Lietuvoje yra gyventojų – 3 milijonai. Ir jų srautas didėja kone geometrine progresija: 2015 metais vyno turistų srautas išaugo 30 proc.
Europos gastroturizmo lyderių trejete – Prancūzija, Ispanija. Tai šalys, kuriose yra milžiniška to paties produkto – sūrio, vyno, kumpio, alyvuogių aliejaus įvairovė.
– Ką turi daryti gastroturistas, kad nepaklystų šioje pasiūlymų įvairovėje?
– Pirmiausiai gastroturistas turėtų nuolankiai pripažinti: nėra šiaip sūrio, šiaip vyno, šiaip alyvuogių aliejaus. Yra tam tikroje teritorijoje tam tikrų žmonių dėl tam tikrų istorinių ir gamtinių priežasčių gaminamas tam tikras sūris, tam tikras vynas, tam tikras alyvuogių aliejus. Gastroturistui šventas žodis yra šis: teritorija, pirminis gastronominės įvairovės vienetas.
– Kaip susidaryti gastronominių kelionių maršrutą?
– Čia, manau, galimi du strategijos variantai. Pirmasis: išsirinkti teritoriją ir pabandyti perprasti jos gastronominę įvairovę. Kuo mažesnė teritorija, tuo daugiau vilčių ją pažinti. Jeigu iškelsime tikslą pažinti Žemaitiją, reikės vienų atostogų tam, kad jis būtų pasiektas. O jeigu nutarsime ištirti, tarkime, Telšių apylinkes, galbūt užteks ir kelių dienų.
Antrasis maršruto atrankos variantas – pagal produktą. Susigalvojame, kad norime pažinti, pavyzdžiui, alyvuogių aliejų. Puiku. Ieškome informacijos apie šį produktą, išsirenkame jam būdingą teritoriją – Italija – Lacijaus regionas – Kanino vietovė. Arba: Ispanija – Andalūzijos regionas – Chaenas.
– Ir dabar jau imame ir lekiame į Kaniną arba į Chaeną?
– Matote, gastronominis turizmas – lyg ledkalnis. Pati kelionė yra tik matoma ledkalnio viršūnė. Nematoma – pasiruošimas gastronominiams nuotykiams. Ruoštis reikia ilgai, kruopščiai, kantriai. Pirmiausiai – išsirinkti ūkininką – gamintoją, susitarti su juo dėl apsilankymo. Apgalvoti, kada geriau vykti į tokią kelionę. Žinoma, įdomiausia – rudenį, kai vyksta alyvuogių rinkimas ir malimas. Bet čia gali kilti nenumatytų sunkumų: ūkininkai paprastai tuo metu labai užsiėmę, įsitempę. Jiems mažiausiai rūpi gastroturistai ir jų geri norai... Jiems rūpi derlius ir jų visų metų pajamos.
– Ką daryti tokiais atvejais?
– Atsiduoti likimui. Sugebėti bendrauti su ūkininku. Tiesa, tam dar reikia vieno mažo dalyko – susikalbėti. Todėl geras šalies, į kurią vykstame, kalbos mokėjimas yra privaloma sąlyga gastronominiam turistui.
Ką reiškia geras mokėjimas? Aš regis, be priekaištų moku italų kalbą. Bet kai su bičiuliais atvykstame į Kalabrijos daržovių turgų – prakaituoju. Nes žmonės čia nekalba itališkai. Tas pats – Kampanijoje, Sardinijoje, Ispanijos regionuose.
– Kokios dar savybės būdingos gastronominiam turistui?
– Smalsumas. Tai svarbiausias dalykas. Atvažiuojame į sūrinę, kur vyrai plėšo mocarelą. Siūlau paplėšyti bičiuliams. Bičiuliai šypsosi, – esą anoks čia sugebėjimas. Galiausiai kas nors atsistoja prieš sūrininką, tris kartus pabando „mozzare“ – suplėšyti. Nieko iš to neišeina, – visi juokiasi.
Gastroturizmui reikia kantrybės. Kartais tenka nuvažiuoji šimtus kilometrų kalnų keliais į tolimą sūrinę ir galiausiai nieko įdomaus nerandi. Dažna pradedančių gastronominių turistų savybė – jie nori komforto, patogių viešbučių. Ten, kur gimsta unikalūs maisto produktai, turizmo industrijos komfortas dar būna neįkėlęs kojos.
Patarimas pradedančiam gastroturistui: jeigu tavo prioritetai yra greitas internetas, patogūs viešbučiai, angliškai kalbantys gyventojai, tiesūs greitkeliai, atsiskaitymas kortelėmis, tada geriau rinkis kitą turizmo atmainą.
– Ar pats turistas gali tokią kelionę savarankiškai susiorganizuoti, ar vis dėlto reikia turėti vietinį „partnerį“, kuris žinotų vietas, vertas turisto laiko ir dėmesio?
– Patyręs gidas ir maršruto planuotojas yra labai svarbus gastronominės kelionės dalykas. Jeigu manęs nebūtų kažkas nuvežęs į Čilento kalnus, niekada nebūčiau atradęs figų dievo – unikalių produktų iš figų gamintojo. Gastronominis gidas turi išmanyti daugiau nei paprastas gidas: suprasti produktą, mokėti jį paaiškinti, išmanyti bendravimo su ūkininkais psichologiją, perprasti teritoriją, gebėti susieti gastronominius ir kultūros dalykus.
– Kokia jūsų asmeniška patirtis su gastronominėmis kelionėmis: ar esate tokiose dalyvavęs, organizavęs jas?
– Mes su Jurga (Jurga Jurkevičienė – P.Jurkevičiaus žmona, – aut. past.) išmaišėme Italiją su žurnalistų asociacijos „Foreign Press“ skonio grupe. Tai idealios gastronominio turizmo pamokos. Nusigavome į atokiausius gastronominius užkampius – Pantelerijos salelę ties Afrika, kur spaudžiamas „passito“ vynas, išmaišėme Sicilijos alyvuogių ūkius, kopėme į Apeninus ieškodami mineralinio vandens šaltinio, kalbinome seniausios Neapolio picerijos savininką ir daug kitokių gastronominių nuotykių patyrėme.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gero maisto ir vyno atradimų kelionės. Ar verta?
Man šiuo metu įdomiausia yra Pietų Italija, čia mažiau juntama masinio turizmo invazija – Kalabrija, Apulija, Kampanija. Tiesa, čia ir įvairių problemų daugiau, tenka būti akyliems. Užtat yra įdomių ūkių, puikių produktų. Asmeniškai pažįstame vyndarius, sūrininkus, restoranų savininkus – jie mūsų laukia, įsileidžia į savo pasaulį, kasdienybę, bendrauja, atsiveria. Tai ir yra tikrasis gastronominis turizmas. Stengiamės ne tik pajusti skonį, bet ir paaiškinti jo ištakas.
– Kokie netikėtumai gali laukti gastronominio turisto? Gal galite papasakoti apie tai iš savo patirties?
– Kartą bičiuliai paprašė parodyti, kaip spaudžiamas alyvuogių aliejus. Sutarėme susitikti Romoje, nuvažiuoti į vieną žinomą ūkį netoli Viterbo.
Nuvažiavome, o ūkininkas man sako: „Žinai, vakar visą dieną lijo, niekas neatvežė alyvuogių, atvažiuok rytoj.“ Atvažiavome kitą dieną. Ūkininkas vėl man sako: „Žinai, pasirodo baigėsi visos alyvuogės, nėra ką malti...“ Važinėjome visą dieną, visi buvo baigę derliaus darbus. Galiausiai pamačiau sunkvežimį, prikrautą alyvuogių, tol sekiau jį, kol atvedė mane į ūkį, kuriame pagaliau pamatėme, kaip gimsta alyvuogių aliejus.
– Ar gastronominis turizmas – tik kalvos, kalnai, pievos? O miestai?
– Mieste taip pat galima gastronomiškai turistauti. Tai gal net šiek tiek paprastesnis variantas. Žiūrint, aišku, koks miestas. Jeigu įdomybių daug – susigaudyti sunkiau. Tarkime, Neapolyje yra tūkstančiai picerijų. Bet yra 12 superpicerijų – institucijų, kuriose būtina apsilankyti.
Arba Roma. Mes su Jurga Italijos sostinėje sukūrėme gastronominių pasivaikščiojimų maršrutą. Studijuojame kavą, ledus, konditeriją, Lacijaus virtuvės patiekalus, degustuojame.
Kas nori įsigilinti šiek tiek daugiau – ateina pas mus į namus į mūsų improvizuotą restoraną „Pas Jurgą ir Paulių“. Žmonės ateina į mūsų vakarienes ne šiaip pavalgyti, o gauti gastronominio turizmo informacijos – apie patiekalus, apie tipiškas sezono gėrybes, apie regiono vyną, daug kitų dalykų.
