Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
Biurokratijos užsuktame mechanizme mums labai trūko realaus veiksmo, žingsnių, kurie čia ir dabar spręstų nykstančio vertingo Lietuvos paveldo problemas. „FIXUS Mobilis“ – lyg nedidelė revoliucija su savais superherojais. Pakalbinau dvi iš jų – Viltę Janušauskaitę ir Eriką Kielę, vedančias prevencinės paveldo priežiūros projektą į priekį.
– Vilte, Erika, kaip kilo „FIXUS Mobilis“ idėja?
Viltė: vienoje konferencijoje dar 2016 metais išgirdau pranešėją iš Slovakijos, kuris pasakojo apie jų šalyje veikiantį analogišką paveldo prevencinės priežiūros projektą. Jie šią iniciatyvą kopijavo nuo olandų, pagrindinė iniciatyva yra iš šios šalies, kur jau tuoj švęs 50-metį. Buvau sužavėta, ėjau ir visiems sakiau: „Reikia tai daryti, reikia daryti“. Kaip suprantu, Erika savo ruožtu darė tą patį. Visi kiti aplink buvo skeptiški, matė tokiame projekte daug problemų.
Erika: daugelis buvo atsargūs, o mes su savo jaunatvišku maksimalizmu negalvojome apie krūvį, kuris laukia. Tikriausiai ne veltui susitikome!
Viltė: kad parengtume projektą ir gautume finansavimą, praleidome daug bemiegių naktų, juk turėjome toliau dirbti savo darbus. Tačiau pavyko, įsivažiuojame, Baltijos šalyse esame pirmi ir tikimės toliau paskleisti šį virusą.
– Ką jums pačioms reiškia šis projektas, kodėl buvote taip motyvuotos jo imtis?
Erika: matėme blogėjančią kultūros paveldo būklę. Aš asmeniškai rengdama festivalį „Heritas“ pastebėjau, kad kultūros paveldo valdytojams trūksta paprastų žinių, kaip elgtis su pastatu. Viešojoje erdvėje daugiau neigiamos informacijos – baudžia, negalima, skandalai... O pozityvios žinutės labai trūksta. Tad valdytojai yra patekę į siaurą rėmą „man nieko negalima, aš nieko negaliu“. O iš tiesų taip nėra.
Todėl „FIXUS Mobilis“ man atrodo – labai reikalingas, nes paveldo savininkams reikia tikros pagalbos. Ne siuntinėti nuo kabineto iki kabineto, o kad atvyktų specialistai ir pasakytų, ką gali daryti. Esame labai užsisukę biurokratiniame mechanizme, o gyvo kontakto tikrai trūksta. Taip, kaip ir įgūdžių. Žmonės tiesiog nežino, kaip išsivalyti lietvamzdį, ką daryti, jei pasislenka kelios čerpės. Pastato kibirą, nes laukia, nes nieko negali daryti...
Viltė: o aš pati esu architektė. Kurį laiką dirbau su valstybiniais užsakymais, valstybinėje paveldotvarkos programoje. Atvažiavusi apžiūrėti objektų matydavau tai, ką sako Erika – daugelio tų problemų nebūtų, galbūt nereikėtų finansavo, jei būtų laiku išvalytas lietvamzdis.
Gerai mačiau situaciją, kad valstybės biudžete lėšų yra labai nedaug. Sutvarkomi keli paveldo objektai per metus, o mes jų turime keliolika tūkstančių. Tas žingsnis yra per lėtas, mes juos prarasime. Dažnai projektuoji „į stalčių“ – parengi projektą, bet nėra finansavimo. O „FIXUS Mobilis“ suteikia galimybę mažais žingsneliais keisti padėtį, bent jau apsaugoti objektą nuo griuvimo, kol teks laukti lėšų.
„FIXUS Mobilis“ suteikia galimybę mažais žingsneliais keisti padėtį, bent jau apsaugoti objektą nuo griuvimo.
– Ar tai ir yra „FIXUS Mobilis“ tikslas?
Viltė: tikslas yra parodyti žmonėms, kad jie patys gali prižiūrėti pastatą, kad viskas yra įmanoma. Mūsų šalyje dar yra posovietinio mentaliteto problema – dažnai paveldo savininkai mano, kad kažkas kitas turi ateiti ir sutvarkyti. Ūkiškumo, gerąja prasme, labai trūksta.
Erika: projekto metu vyks edukacijos, parengsime leidinių, būtent skirtų suteikti praktinių žinių, ką ir kaip galima daryti tvarkant paveldo objektą.
– Kaip veikia projekto mechanizmas?
Turime tris mobilias komandas, kurios vyksta į objektus. Pirmąkart atvykę jie apžiūri paveldo pastatą, tuomet grįžta dar kartą atlikti svarbiausių priežiūros darbų, kurie ateityje galėtų virsti didelėmis problemomis. Galiausiai pateikiame valdytojui kalendorinį priežiūros planą – tai lyg lankstinukas, kurį atsivertęs savininkas visada žinotų, ką ir kur reikia patikrinti.
– Kas yra jūsų komandos žmonės?
Erika: mūsų darbuotojai išties yra superherojai! Kiekvienoje mobilioje komandoje yra architektas (-ė), meistras ir, skirtingai nuo objekto pobūdžio, inžinierius-konstruktorius, chemikas-mikrobiologas ir istorikas-menotyrininkas. Šie žmonės turi mokėti ir ant stogo lipti, ir vinį įkalti, ir suprasti apie medžiagas, ir pakonsultuoti, kur kreiptis paveldo klausimais... Kai su Vilte planavome projektą, galvojome, kaipgi mes rasime tokių išprotėjusių, panašių į mus. Bet radome! Labai džiugu, kad kai kurie nepabūgo išeiti iš kabinetų ir užlipti ant stogo tiesiogine ta žodžio prasme. O meistrai nepabūgo įsijungti kompiuterį!
Visiems sakėme – laipioti teks aukštai ir daug.
Viltė: visi mūsų komandos nariai, įskaitant mus su Erika, turi aukštalipių pažymėjimus. Visi mokėmės, laipiojome, treniravomės... Tai buvo vienas iš svarbių projekto darbuotojų atrankos kriterijų. Visiems sakėme – laipioti teks aukštai ir daug.
– Išties, žiūrint į nuotraukas, susidaro vaizdas, kad neretai karstotės stogais! Kokių darbų tenka imtis atvykus į objektą?
Erika: dažniausiai pastato apžiūrą ir pradedame nuo stogo, nes iš čia kyla daugiausia problemų.
Viltė: be to, kad ant stogo valome lietvamzdžius, užtaisome skylutes, labai dažnai tenka rauti medelius. Savo biure visą pavasarį turėjome gražiai išsprogusių šakelių. Vadinome tai „labdarių puokšte“, tai buvo Vilniaus gatvėje nuo pastato nurinktos medžio šakos.
Erika: vis pajuokaujame, kad reikės visiems susidėjus nusipirkti žemės ir pasodinti mišką iš tų visų medelių, kuriuos išrauname ant stogų.
– Kokias įdomiausias vietas jau aplankė jūsų komandos?
Erika: visi mūsų objektai yra unikalūs, įdomūs, kiekvienas turi savo istoriją.
Viltė: taip, jie labai įvairūs. Niekada nežinai, kas atsitiks – seni pastatai turi daug paslapčių. Kartais jos pradžiugina, kartais išgąsdina. Kiekvieną objektą turi atversti kaip knygą. Turime ikoninių objektų, pavyzdžiui, didysis barokas – Kazimiero bažnyčia Vilniuje, Pažaislio bažnyčia Kaune. Tačiau taip pat mūsų sąraše ir kaimo trobelės. Viena komanda kaip tik planuoja važiuoti į Žemaitiją, kur apžiūrės gal tik apie 15 kv. m ploto pirtelę. Ir tai yra žavu!
Teko apžiūrėti ir keletą sentikių cerkvių. Labai smagu prisidėti prie tokio paveldo išsaugojimo, nes jų bendruomenės negausios, lėšų, be abejo, stinga. Tai – unikalios vietos, kuriose prisilieti prie nedidelės mūsų visuomenės dalies istorijos. Cerkvės toliau nuo miestelio, apsodintos medžiais, šiek tiek atsitraukusios nuo tuomečio konservatyvaus kaimo. Kai gauni galimybę užeiti į vidų, pamatyti... Tai visada žavi.
– Teko girdėti apie ypatingus jūsų atradimus tarpukario modernizmo pastatuose...
Erika: mūsų komandoje yra žmonių, kurie išžiūrėdami kiekvieną objekto kampelį nuolat kažką įdomaus atranda. Viename modernizmo pastate Kaune jie aptiko dėžę, kurioje buvo savotiška staigmena – senoviška vėdinimo sistema. Šiuo metu jau kiti specialistai tiria, kas tai per daiktas.
Viltė: ta pati komanda kartą grįžo iš Kauno sužavėti ir kito modernizmo pastato privataus buto, kuriame viskas taip autentiškai išlaikyta, iki kabyklų kabliukų! Įdomu, kad jau turime tarpukario objektą ne tik iš Kauno – tai Mažeikių bankas. Interjeras čia labai gražiai išlikęs, tvarkomas, ruošiamasi pastatą atverti visuomenei. Labai smagu, kad ir mes prisidėsime prie tokio objekto išsaugojimo.
– Kas laukia po „FIXUS Mobilis“, ar bus tęstinumas?
Erika: tarptautinis finansavimas numatytas iki 2022 metų gruodžio, kai turime būti apžiūrėję 200 objektų. Tačiau tuo viskas tikrai nesibaigs. Mes, Lietuva, esame įsipareigoję projektą tęsti dar 5 metus ir aplankyti dar 350 pastatų. Labai tikimės, kad ateityje „FIXUS Mobilis“, kaip prevencinės priežiūros sistema, taps neatsiejama paveldo apsaugos dalimi.
Viltė: jau ir dabar projekto vertinimai labai pozityvūs, tad, tikimės, nebekils klausimų, kad ši paslauga yra reikalinga.
---
„FIXUS Mobilis“ objektų atranka tęsiasi. Platesnė informacija ir atrankos anketa www.fixusmobilis.lt.
Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
