Sudėtinga pasiekti
Etiopija – šalis su labai turtinga ir įdomia kultūra. Geras maistas, draugiški žmonės, unikalūs endeminiai gyvūnai, kavos gimtinė, fantastiška gamta. Ir moterys – gražiausios visoje Afrikoje.
Šalyje gyvena virš 80 etninių grupių, bet šį kartą lankau Surma genties žmones, kuriuos sudėtinga pasiekti, nes jų žemės – atokiose teritorijose šalia Pietų Sudano sienos. Regionas tikrai ne pats saugiausias.
Iš sostinės Adis Abebos tenka skristi lėktuvu į Jimma miestelį ir keliauti visureigiu dar dvi dienas labai prastais keliais. Be vietoves žinančio žmogaus pagalbos būtų daug sudėtingiau patekti, o ir Surma genties žmonės nėra patys draugiškiausi atvykėliams. Reikia žinoti jų kalbą. Kai oro uoste mane pasitiko tinkamas palydai žmogus, kelionę pratęsėme.
-
Viena rečiausiai lankomų Afrikos genčių: iki dantų ginkluoti ir šlapime besimaudantys mundari vyrai
-
Ekspedicija pas egzotišką P.Sudano gentį: savitas grožio supratimas ir stebinanti vestuvių ceremonija
-
Ekspedicija į vieną gražiausių ir keisčiausių pasaulio vietų: sala, apie kurią mažai kas girdėjęs
-
Kitoks Afganistanas: narkomanai gatvėse, karo artefaktai ir gidė, kuriai gresia mirtis
-
Kitoks Afganistanas: bėgimas nuo talibų, bombų sprogimai ir mokytoja, kuri niekur nesimokė
Maliarijos įtarimai
Dar tą pačią dieną pasijutau prastai. Supratau, kad kabinasi kažkokia liga. Kyla temperatūra, sunku plaučiais giliau įtraukti oro. Atrodo ir vaizdas, ir garsai aplink mane sulėtėjo. Vakare kritau į lovą poilsiui, o ryte jausdamasis geriau priėmiau sprendimą kelionę tęsti.
Kuo toliau, tuo labiau keliai prastėjo. Teko važiuoti per upes, per griovius, net degančiais laukais. Nežinau, ar tai žmonių darbas, ar dėl didelės sausros ugnis įsiplieskia.
Antros dienos vakarą jau mačiau pirmuosius Surma genties žmones, kuriuos lengva atpažinti. Apsijuosę mėlynos spalvos antklodėmis, jie įdėmiai stebėjo mus pravažiuojančius pro jų gyvenvietes.
Mano savijauta vėl gerokai pablogėjo, pradėjau įtarti uodų platinamą ligą maliariją. Kadangi sirgau du kartus, tai žinojau simptomus. Nebenorėjau likti nakvoti palapinėje, kaip buvo planuota, norėjau susirasti lovą. Jei teks laikytis gulėjimo režimo, tai palapinėje bus sunku išbūti karštą dieną. Šiose žemėse nėra jokios turizmo infrastruktūros, nėra nė vienos padoresnės nakvynės ar maitinimo vietos.
Baisioji gydymo įstaiga
Pasukome link Kibisho. Tai – pats didžiausias kaimas, priklausantis Surma genties žmonėms. Ten yra medicinos punktas, telekomunikacijų bokštas ir klaikūs svečių namai. Nei tualeto jame, nei vandens, nei stiklų lange, nei švarios patalynės. Neatsimenu, kada teko tokioje nešvarioje vietoje apsistoti. Į svečių namų teritoriją nuolat ateina vietos žmonės, nes čia pardavinėjamas alkoholis. Geria kieme, pykstasi, garsiai leidžia muziką. Ramybės čia nėra.
Kitą dieną, sukaupęs paskutines jėgas, patekau į baisiąją gydymo įstaigą. Ji šalia, kelių šimtų metrų atstumu nuo nakvynės vietos. Visur nešvara ir didelis skurdas. Šalia pastato būriavosi ligoniai. Kas su perskelta galva, kas su milžiniško dydžio kojomis. Esu skaitęs apie dramblialigės ligą. Ji užkrečiama įkandus uodui ir neišgydoma.
Priguliau ant suoliuko, nes stovėti jau nebegalėjau. Mano gydytojas – 3 mėnesių medicinos kursus išklausęs jaunuolis. Išklausė purviname savo kabinete apie mano negalavimus ir paėmė kraujo mėginį. Prašiau, kad ištirtų nuo maliarijos. Atsakymas tik vakare, tad atsisveikinant suleido kažkokių vaistų. Savijauta tokia, kad pernelyg ir neberūpėjo, ką jis ten leidžia.
Vyrų kovos su lazdomis
Tik palikus gydymo įstaigą, atėjo žinia, kad visiškai šalia vyksta vyrų kovos, kurias vietiniai vadina „Donga“. Jauni vyrai iš skirtingų kaimų kovoja tarpusavyje 2 metrų ilgio lazdomis. Na, niekaip negalėjau sau leisti nepamatyti tokio reginio. Nors šalia ant žolės pagulėsiu.
Kovos lauke jau buvo susirinkę keli šimtai kovotojų. Šalia stovėjo ir daug moterų, ir dar daugiau jaunų merginų. Jos pasipuošusios, įsistačiusios molio lėkštes į lūpas. Tikisi, kad jas pastebės kovų nugalėtojai. Daugeliu atveju šios kovos ir organizuojamos, kad vyrai susirastų merginas. Retesniais atvejais kovos organizuojamos norint išspręsti kilusius konfliktus tarp Surma kaimų.
Vyrai iš skirtingų vietovių atvyksta ant pečių nešdami stipriausius savo kaimo vyrus. Šokama ir dainuojama.
Kovose jie saugo savo kelius, alkūnes, galvas, dėvėdami savo pačių pasidarytas apsaugas. Bet atsiranda daug tokių, kurie kovoja visiškai be jų, norėdami pademonstruoti savo drąsą.
Jei kovotojas bus sužalotas, jokios kompensacijos už tai tikrai negaus. Jei jis mirs, kas retkarčiais šiose kovose nutinka, jo artimieji kompensacijos sulauks. Ją gali sudaryti 20 karvių. Arba net jauna mergina. Jei kovotojas užmušė savo priešininką, jis gali būti išvarytas su visa savo šeima iš kaimo. Net stipriai sužaloti vyrai niekada neparodys, kad jiems skauda. O smūgiai galingi, girdisi net lūžtančių lazdų garsai, dažnam kovotojui iš galvos trykšta kraujas ar matyti perplėšta oda.
Žmonės čia nepasirodė labai draugiškai nusiteikę, visi nužiūrinėjo mane ir mano rankose esančią kamerą. Mačiau, kad tai jiems nepatinka. Galiausiai susitarėme su keliais aukštą statusą turinčiais senoliais dėl mūsų pasibuvimo ir fotografavimo. Už tai teko susimokėti.
Gulinčio mušti negalima
Kovos taisyklių čia nėra, galima kovoti su tuo, kuo tik nori, ir trenkti lazda, kur tik nori. Laikomasi tik vienos taisyklės – gulinčio nemušama.
Kartais vyrai kovose išverčiami iš kojų, o kartais kovotojas specialiai griūva, supratęs, kad jo priešininkas daug stipresnis. Tarp kovų daromos pertraukos ir gausiai vartojamas alkoholis. Dažniausiai tai vietos alus, vadinamas „gesso“. Neretai vartojami ir daug stipresni gėrimai. Juos atsineša plastiko talpose.
Kuo daugiau laiko čia leidome, tuo sunkiau buvo prognozuoti saugumo situaciją. Kovos darėsi vis aršesnės ir žiauresnės. Daug vyrų vaikščiojo su ginklais ir kartkartėmis pasipildavo šūvių serijos. Kartais net nelabai suprasdavome, kas šaudo minioje, nes žmonių aplinkui mus buvo labai daug.
Po šūvių tik matydavome klykiančių merginų griuvimą ant žemės. Ant žemės iškart atsiguldavau ir aš, maža ką, girto vyro paleista kulka pataikys. Jei rimčiau būčiau sužeistas, tinkamos pagalbos šioje atokioje vietoje ir nesulaukčiau.
Kovų pabaigos nebelaukėme, supratome, kad tapo visiškai nesaugu. Lydėję mus asmenys prašė palikti vietą kuo greičiau. Žinojome, kad nugalėtojas po visų kovų prieis prie patinkančios merginos ir nukreips į ją savo lazdą. Jis turi teisę pasirinkti merginą. Ir jei ji ant lazdos pakabins savo kaklo papuošalą, tai ženklas, kad ji sutinka susitikinėti su juo. Merginos gali atsisakyti bendravimo, bet retai tai nutinka, nes bendrauti su nugalėtoju – didelė garbė. Merginos gali miegoti su kiek tik nori vyrų, nėra visiškai jokių apribojimų. Tik ištekėjus viskas pasikeičia. Ji privalo likti ištikima savo išrinktajam.
Mano gydytojas – 3 mėnesių medicinos kursus išklausęs jaunuolis.
Dėl grožio išmušami dantys
Kai grįžau į Kibisho gyvenvietę, mane pasiekė žinia, kad sergu vidurių šiltine. Gavau į rankas sąrašą medikamentų, bet jų įsigyti šiose žemėse nebuvo jokios galimybės. Turėjom telefono ryšį, tad bandėm tartis, kad jų čia atvežtų.
Išgėręs savo turėtus vaistus nuo temperatūros, pasijutau kiek geriau ir kitą rytą pratęsiau kelionę į greta esančią gyvulių stovyklą.
Pakelėse sutikome daug žmonių. Kas ėjo pro šalį, kas iš purvinos balos sėmė vandenį, nes arti nebuvo jokios upės. Surma genties moterys lūpose ir ausyse nešioja dideles molio arba medžio lėkštes. Skylės daromos nuo mažens ir palaipsniui vis didinamos. Tiesa, tas lėkštes lūpose nešioja ne visada, nes jos trukdo kalbėti ir valgyti. Jos – grožio ženklas. Kuo didesnės, tuo aukštesnis moters statusas. Nuo to priklauso, ar ji yra gerbiama. Net jos kaina jaučiais pakyla būsimam jaunikiui.
Kad lėkštė lūpoje tvirčiau laikytųsi, išmušami du priekiniai apatiniai dantys. Dažniausiai akmeniu. Tokias pat lėkštes lūpose nešioja ir Mursi genties moterys, gyvenančios už kokių 200 km atstumu nuo čia. Tiek Surma, tiek Mursi yra kilusios iš tos pačios etninės grupės, bet kadaise atsiskyrė. Todėl ir turi daug išvaizdos ir papročių panašumų.
Geria gyvulių kraują
Atvykau į galvijų stovyklą, kurioje su augintiniais kartu gyvena bei juos prižiūri jauni berniukai. Tėvai juos išsiunčia čia gyventi nuo 5 metų amžiaus. Surma genties galvijų stovyklos nėra didelės, nepalyginsi su Mundari stovyklomis iš Pietų Sudano, kuriose vienu metu būdavo net keli tūkstančiai galvijų. Bet panašius papročius įžvelgiu. Stovyklose įprasta vaikščioti visiškai nuogiems. Kiekvieną rytą, prieš patekant saulei, jie išsitepa kūną žemėmis ir pelenais. Tepa kūną ir galvijų mėšlu, kad kvapais supanašėtų su augintinių.
Stovyklose kartais pasirodo ir moterys, bet dėl čia esančių higienos sąlygų dažnai suserga jų maitinami kūdikiai, tad jos čia retai lankosi.
Surma žmonės beveik niekada nevalgo savo gyvūnų, nes tai jų didžiausias turtas. Išimtys taikomos tik ypatingoms progoms, pavyzdžiui, vestuvių ir laidotuvių metu. Net gyvūnui nudvėsus, jo neliečia bent parą, tikėdamiesi, kad jis atsigaus. Tik tuomet jau suvalgo jį su visais organais.
Pienas – pagrindinis produktas jų racione. Taip pat geria gyvulių kraują kiekvieną rytą, bet jį vartoti leidžiama tik vyrams. Keli vyrukai laiko gyvulį, kad jis nejudėtų ir strėle peršauna arteriją kakle. Į indą, pagamintą iš moliūgo, pripila apie 2 litrus kraujo. Tuomet pirštais užspaudžia gyvūno žaizdą, kad sustabdytų kraujavimą, bei užveržia kaklą virve. Gyvūnai nuo tokių sužeidimų nemiršta. Nuleistą kraują reikia per kelias akimirkas išgerti, nes jis labai greit sustingsta. Tokios būsenos kraują atiduoda kitiems gyvūnams, žmonės jo jau nebevartoja.
Šį kartą man kraujo atsigerti nesiūlė, bet jo ragauti teko anksčiau, prieš kelerius metus masajų kaimelyje Tanzanijoje. Geriau jiems įprasto gėrimo, kurį sudaro visiškai šviežias kraujas, pienas, kartais beriama ir druskos.
Puošiasi piešiniais ir randais
Pratęsėm kelionę po genties žemes visureigiu. Šalia upės sutikome grupę jaunų žmonių, kurie mums pademonstravo savo puošybos ceremonijas, kurių paprašė mano vedlys. Traukė jie iš maišelių įvairiausius miltelius, natūralius pigmentus ir maišė su vandeniu. Į gautą košę merkė pagaliukus ir įvairiomis spalvomis piešė ornamentus ant viso kūno. Su skirtingų formų augalų kamienais išgaudavo vis kitokius raštus.
Surma genties žmonės mėgsta save puošti įvairiausiais augalais. Ne kartą mačiau moteris, vaikščiojančias su kukurūzų burbuolėmis ar sorgų ryšulėliais ant galvos.
Genties žmonės save puošia ir randais, kuriuos formuoja išpjaustydami odą peiliukais. Pirmiausiai ant odos nupiešia eskizą, vėliau užkabina odą, ją kiek pakelia ir peiliuku įpjauna. Žaizdas įtrina specialiu mišiniu, kad jos gydamos suformuotų didesnius randus. Kuo jie didesni ir jų daugiau, tuo gražiau. Dažnai tiesiog išvis išpjauna odos gabaliukus ir formuoja norimus ornamentus ant kūno.
Dar tą pačią dieną sužinojome apie vestuves viename kaime, tad prisijungėme prie einančių švęsti žmonių. Keliukas iki kaimo siauras, automobiliu neprivažiuosime.
Vestuvės prasidėjo prieš 3 dienas, tad šiandien jos jau daug ramesnės. Žmonės šoko, grojo, o jaunikis vaikščiojo po kaimą apsirėdęs vakarietiškais rūbais.
Moterys gamino vakarienę, troškino žoleles ir akmenimis trynė kukurūzus. Iš miltų buvo gaminama košė.
Ligoninėje, kurioje nėra elektros
Vestuvių metu man pasidarė taip blogai, kad jau nebegalėjau net išgulėti ant žolės. Prasidėjo haliucinacijos, judėjo trobelės sienos, medžiai. O aš galiausiai suvokiau, kad man tikrai turėtų būti maliarija, jokia čia vidurių šiltinė. Negalėdamas ištarti nė žodžio, taip su niekuo ir neatsisveikinęs, patraukiau pėsčiomis į netoliese esančią Kibisho gyvenvietę, kurioje ir gyvenau.
Grįžęs į tą pačią gydymo įstaigą, prie durų laukiau virš 1,5 valandos, nes gydytojas atlikinėjo operaciją. Žmogus papuolė į motociklo avariją ir stipriai susižeidė. Man pasakojo, kad jis buvo lopytas telefono šviesoje, elektros čia nėra. Galiausiai atėjus mano eilei, gydytojas tamsoje norėjo suleisti kažkokių vaistų, bet paskutinę akimirką aš jų atsisakiau. Nes sužinojau, kad gydytojas tik įtarė vidurių šiltinę. Paėmęs kraujo mėginį prieš kelias dienas, jokių testų nuo maliarijos ar tos pačios šiltinės jis net neatliko. O dabar pareiškė, kad neturėjo techninių galimybių.
Nusprendžiau kuo greičiau palikti vietovę ir per parą bandyti pasiekti kiek didesnį miestelį, kuriame galima rasti geresnę ligoninę. Tačiau ir ten negalėjo nustatyti maliarijos, bet gydytojai pagal visus simptomus įtarė būtent šią ligą. Nuo jos miršta daug žmonių.
Ligoninė pasirodė šiek tiek geresnė, tačiau joje nebuvo nei elektros, nei vandens. Net tualetai buvo už kelių šimtų metrų nuo ligoninės, tad tekdavo tempti lašinę su savimi per kiemą iki jų. Nebuvo net patalynės lovose, džiaugiausi, kad turėjau su savimi pripučiamą pagalvę ir miegmaišį. Apšvietimo lempą vėliau pavyko susiorganizuoti. Maisto ligoninė irgi neduoda, bet keliavau ne vienas, draugai parūpindavo.
Gydytojas pasiūlė man leidžiamus kiniškus vaistus nuo maliarijos. Tuo metu jie pasaulyje nebuvo pripažinti, bet Kinijoje ar kitose Afrikos šalyse juos naudojo. Būčiau sutikęs išbandyti ir Šiaurės Korėjoje pagamintus, kad tik nors kiek pagerėtų. Labai greit, tik po 6 valandų nuo pirmosios injekcijos, jaučiausi daug geriau. Gydantis tabletėmis, galiu pasakyti iš patirties, pagerėjimas geriausiu atveju būdavo po 3–4 parų. O temperatūra nuolat laikydavosi ties +40 ir kiek daugiau.
Pajutęs akivaizdų pagerėjimą, akimirksniu priimu sprendimą palikti ligoninę ir keliauti į sostinę. Jei įvyks kokios komplikacijos, šiame skurdžiame miestelyje gali jau niekas man ir nebepadėti.
Nustebusiems gydytojams bežiūrint, atsijungiau lašinę, tik kateterį pasilikau rankoje. Bus lengviau man per jį vaistus susileisti, nei kaskart į veną adatą pataikyti. Susirinkau iš gydytojų reikiamą skaičių kiniškų ampulių ir išvažiavau. Su kiekviena injekcija savijauta gerėjo. Galiausiai, baigęs visą jų kursą, kateterį ištraukiau padedant vaistininkui.
Žmogus papuolė į motociklo avariją ir stipriai susižeidė. Man pasakojo, kad jis buvo lopytas telefono šviesoje, elektros čia nėra.
Apsauga už 50 JAV dolerių
Šalia šio miestelio, pavadinimu Dima, kur yra daug pabėgėlių stovyklų, patekti nepavyko. Čia sukiojasi ir daug aukso ieškotojų, kurie darbuojasi netoliese esančiose kasyklose, o vėliau keliauja čia priduoti taurųjį metalą, palėbauti ir moterų paieškoti. Esame visiškai šalia Pietų Sudano sienos, kur yra labai pavojinga, nes ginkluoti plėšikai nuolat užpuldinėja žmones keliuose, tikėdamiesi atimti jų surastą auksą.
Nori ar nenori, tenka samdytis ginkluotą apsaugą, be jos mūsų net iš miestelio link kasyklų neišleidžia. Kainuoja nedaug, keturi ginkluoti vyrai tik 50 JAV dolerių. Pusdieniui.
Jau prie pirmosios nusekusios upės sutikome žmones, ieškančius ten aukso. Kastuvu kasė upės gruntą, vertė ji ant padėklo ir plovė upės vandeniu. Ant padėklo aiškiai matėsi saulės šviesoje blizgantys mikroskopiniai aukso gabalėliai.
Žmonės šiame regione auksą išgauna ir kasdami giliai žemę.
Važiuojame dar 10 kilometrų atstumą iki kasyklų. Čia kasami šuliniai, kartais net iki 60 metrų gylio. Prie vieno šulinio darbuojasi po 8 žmones. 4 asmenys dirba dieną, dar tiek pat kasa naktį. Naktinėje pamainoje daug lengviau dirbti, nes nėra taip karšta.
Tokių šulinių aplink – dešimtys. Į paviršių keliamas gruntas ir akmenys. Jie skaldomi ir ieškoma aukso. Šalia upės nėra, tad tenka ištisus asilų karavanus siųsti su plastiko talpomis link jos, kad parneštų vandens, be kurio aukso paieškos būtų neįmanomos. Gruntą reikia plauti. Darbas sunkus, bet uždarbis čia aukso ieškančio žmogaus – menkas.
Baigę darbus visi keliauja į palapinių miestelį, kuriame ir gyvena. Jame galima rasti visko: restoranų, barų, maisto produktų. Darbo įrangos pardavimo vietų ir merginų. Čia garsiai groja muzika, sutikti žmonės nuo pat ryto vartoja alkoholį. Matyt, tie, kurie grįžo iš naktinės pamainos kasyklose.
Nameliai iš šiukšlių ir lavos akmenų
Pasiekęs artimiausią oro uostą, išskrendu į sostinę Adis Abebą. Dėl maliarijos testų apsilankau dviejose skirtingose klinikose. Tik tam, kad ramiau man būtų bandant išsiaiškinti diagnozę. Ir iš abiejų jų pasiekia lotyniškas atsakymas – Malaria Falciparum. Tai pati pavojingiausia maliarijos rūšis, tropinė. Mirtingumas nuo jos ganėtinai aukštas, negydant didelė mirties tikimybė. Ypač svarbios pirmosios 24 valandos susirgus. O aš gerokai uždelsiau dėl klaidingos diagnozės. Ligą jau buvo išgydę, bet testai dar kurį laiką rodo kraujyje maliarijos sukėlėjo fragmentus. Jie šalinasi iš organizmo apie mėnesį laiko.
Lieku viešbutyje dviem savaitėms, nes liga atėmė daug jėgų, reikia sustiprėti.
Netikėtai mane pasiekia žinia, kad šalies valdžia atveria Danakilio regioną. Teritorija buvo uždaryta prieš kelis mėnesius, įsižiebus ginkluotam konfliktui Tigrėjaus regione. Jis yra šalies šiaurėje. Dėl šio konflikto buvo paralyžiuotas gyvenimas daugeliui žmonių. Su ten esančiais sukilėliais kovojo Etiopijos armija. Buvo atjungtas internetas, atšaukti skrydžiai šalies šiaurėje. Į anksčiau planuotas aplankyti vietas nebegalėjau patekti.
Jei Danakilis atvertas, reikia keliauti. Paprasčiausia į teritoriją patekti per Tigrėjaus regiono sostinę Mekele. Kadangi man praneša, kad iki šiol ten vyksta mūšiai, renkuosi kitą kelią. Skrendu į Dessie miestelį ir iš jo su visureigiu keliauju šalia Eritrėjos sienos. Žmonės čia gyvena ypač skurdžiai. Nameliai suręsti tiesiog iš šiukšlių. Priartėjus prie šalia esančio ugnikalnio Erta Ale, matyti daug sustingusios lavos pakelėse. Čia žmonės ją naudoja namams statyti.
Naktį likęs miegoti prie ugnikalnio ir pats pasinaudojau užuovėja, suręsta iš lavos. Kopiau vakare ir anksti ryte pažiūrėti į kraterį. Reginys gražus, bet prieš metus ši vieta buvo dar gražesnė. Čia tyvuliavo didelis skystos lavos ežeras. Dabar krateris beveik užgesęs.
Druska už 17 centų
Šioje teritorijoje gyvena afarų etninės grupės žmonės. Juos galima sutikti ne tik Etiopijoje, bet ir atokiuose Eritrėjos ir Džibučio valstybių regionuose. Didžioji jų dauguma įsikūrusi druskingoje dykumoje, kurioje dienos temperatūra dažnai pakyla gerokai virš +50 C. Ne veltui šios teritorijos vadinamos viena iš karščiausių ir sausiausių planetos vietų. Iš druskos ežerų žmonės išgauna druską, formuoja ją į didelius blokus ir kupranugariu vilkstinėmis išgabena parduoti. Vienas didelis blokas kainuoja tik 17 euro centų.
Nugabenus tą patį bloką kelis kilometrus toliau nuo kasyklų, kaina iškart padvigubėja. Šiose kasyklose dirbo žmonės iš Tigrėjaus regiono, bet dėl vykstančių karinių veiksmų darbas visiškai sustojęs, jie čia nebeatkeliauja.
Aplankyta Danakilio įduba yra 125 metrai žemiau jūros lygio. Teritorijoje, be druskos ežerų, egzistuoja įvairiausių cheminių elementų pilni ežerai bei geizeriai. Sunku šioje aplinkoje net kvėpuoti. Bet dar sunkiau įsivaizduoti esant gyvybės juose. Bet jos yra – ekstremofilai. Jais vadinami mikroorganizmai, sugebantys gyventi ypač ekstremaliomis sąlygomis.
Po kelių dienų klajonių po šį gražųjį regioną grįžtu atgal į sostinę Adis Abebą. Renkuosi kitą kelią, tenka šiek tiek važiuoti ir per patį Tigrėjaus regioną. Jei ne ten esantys patikrinimo postai, net neįtartum, kad čia karštasis šalies taškas. Jokių problemų nebuvo, net nakčiai likau viešbutyje, nutolusiame tik apie 20 km nuo šio regiono sostinės Mekeles.
Šiomis dienoms, lapkritį, sukilėliai iš Tigrėjaus regiono persigrupavo ir užimdami vis daugiau miestų juda sostinės kryptimi. Labai tikiuosi, tai nevirs į dar didesnio masto konfliktą šalyje.
Kur toliau?
Iš Etiopijos keliausiu į Sierą Leonę. Ten gražiausi balto smėlio paplūdimiai ir patys prasčiausi keliai visoje Afrikoje.
Ieškosiu laukinių gyvūnų, kurių nedaug ir beliko po šalyje vykusio ilgamečio pilietinio karo. Beždžiones ir kitus egzotiškus gyvius vietiniai ir dabar valgo.
Išvysite šios šalies neįprastą virtuvę. Pavyko surasti ir aplankyti primityvias deimantų kasyklas, susipažinti su brangakmenių prekeiviais.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
