Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Ieškantiems informacijos apie poilsiavietes ir stovyklavietes, visai pravartu patyrinėti šį žemėlapį. Aš jį atsiverčiau norėdamas pasitikrinti, ar nebus čia kokio pažintinio tako, apie kurį nesu nieko girdėjęs.
Išbandęs neveikiančias paieškos ir filtravimo funkcijas, apsišarvavau kantrybe bei slinkau per visą Lietuvos žemėlapį, kol netoli Lazdijų radau kai ką įdomaus. Tai – Giraitės gamtos takas, apie kurio egzistavimą nebuvau girdėjęs.
Informacijos apie šį taką internete beveik nėra. Tik Lazdijų krašto informaciniame portale „Lazdijų žvaigždė“ galima rasti prieš 5 metus rašytą straipsnį apie Lazdijų žirgininkų klubo prezidentą, gamtininką Ramūną Buinauską, pasak straipsnio autorių, kuriantį šį maršrutą. Takas veda per atokius gamtos kampelius, per tris telkšančias pelkes, o įdomiausias jo akcentas – juodieji gandrai.
Straipsnyje rašoma, kad tako ilgis siekia pusantro kilometro ir tai sukelia abejonių, ar čia tikrai apie tą patį taką kalba eina, nes žemėlapyje esančiame aprašyme nurodytas ilgis – 9 kilometrai. Nežinomybė mane vilioja, todėl sekančios kelionės tikslas bus Lazdijai.
Kai jie jau ranka pasiekiami, likus maždaug 2 kilometrams iki miesto, suku dešinėn. Jokių rodyklių, jokių ženklų, orientyras gali būti nebent prie posūkio stovintis kryžius. Žemėlapyje parodyta, jog šis vieškelis veda pro Marčiukonis – kaip tik ten man ir reikia. Už kiek daugiau nei kilometro pamatau medinę nuorodą su užrašu „Giraitė“.
Pasuku dešinėn ir neapsirinku, nes pamiškėje ant šviesios medienos išraižytas iš tolo tviska užrašas „Giraitės gamtos takas“. Greta stovi Veisiejų miškų urėdijos stendas su tako schema, tačiau naudos iš jo mažai – maršruto forma matosi, bet miškų žemėlapio sugretinti su paprastu žemėlapiu nepavyksta niekaip. Telieka viena išeitis – pasikliauti tako ženklinimu.
Palikęs automobilį pamiškėje, žengiu žvyruotu keliu į Giraitės miško pavėsį. Žinau tako formą ir ilgį, tačiau neįsivaizduoju nei kokiais keliais ar takais jis ves, nei kaip jis paženklintas. Į pastarąjį klausimą atsakymą randu jau už keleto šimtų metrų, kai prie išsišakojančių kelių pamatau mėlyname fone pavaizduotą raitelį su rodykle.
Iš straipsnio prisimenu, jog taką įrengė žirgininkų klubo prezidentas, tad toks ženklinimas nestebina. Čia pat ir dar vienas mėlynas ženklas matosi, tik jo viduryje ne raitelis, o kriauklė. Tai Camino Lituano maršrutas, kurio ženklinimą pažįsta jau daugelis.
Žingsniuoju keliu, kurį tarpukariu nutiesė aplinkinių kaimų gyventojai. Tiesdami kelią, jie rado didelį akmenį, kurį atminimui šalia kelio pastatė ir Pundziaus vardu pavadino. Pundzius buvo kaimo šnekorius ir prie kelio tiesimo niekuo neprisidėjo, tik pabaigus darbus užsilipęs ant akmens prakalbą pasakė.
To ir užteko, kad žmonės prisimintų ne tuos, kurie dirbo, o tą, kuris šnekėjo. Prie istoriją pasakojančio stendo ženklas su raiteliu rodo atgal. Kodėl jis čia stovi, suprasiu tik grįždamas, o dabar jį tiesiog ignoruoju įsitikinęs, jog einu teisingu maršrutu.
Tą įsitikinimą dar labiau sustiprina priekyje pasirodžiusi poilsiavietė su laužavietėje vis dar smilkstančiu kelmu. Tai viena iš dviejų atokvėpio vietų, pažymėtų tako schemoje, todėl pasijutęs dar užtikrinčiau žingsniuoju toliau. Maršrutas veda žvyruotu miško keliu ir apima šiokia tokia monotonija. Susidaro įspūdis, kad visas maršrutas taip ir ves miško keliu.
Net pagalvojau, jog toks maršrutas labiau tinkamas raitam joti ar dviračiu važiuoti, bet ne pėsčiam eiti. Taip jau atsitinka, kad kai aplinkoje niekas nepatraukia dėmesio, užplūsta mintys. Juk žmogus beveik negali būti negalvodamas. Eidami ir matydami ką nors gražaus ar įdomaus, visą dėmesį kartu su mintimis sutelkiame į tai, ką matome, o kas būna, kai to dėmesio nepatraukia niekas? Tada užplūsta minčių srautas ir smegenys įjungia autopilotą.
Vaizdai slenka it pro važiuojančio automobilio langą, nes tuo metu svarbiau būna ne tai, kas mus supa, bet tai, kas dedasi viduje. Ta būtis su savimi vieniems yra pastangų reikalaujantis išbandymas, kitiems – gilesnis savęs pažinimas ar tiesiog keliavimas pasroviui su visu savaiminių minčių srautu.
Kas bevyktų tuo metu viduje, svarbu autopiloto jautrumas, nes laiku nepastebėta nuoroda gali turėti nepageidaujamų pasekmių.
Nuorodų šiame maršrute nėra daug ir komfortiško aiškumo jausmo jos tikrai neužtikrina, todėl prarasti budrumo nereikėtų. Nuėjus kiek daugiau nei 3 kilometrus, spartus žingsniavimas miško keliu baigiasi ir rodyklė kreipia į mišką. Akimirksniu dingsta visas minčių srautas, nes prasideda takas per laukinę gamtą.
Dabar jau tenka bristi per aukštą žolę vos matomu taku, eiti siauru ir tamsiu eglyno tarpueiliu ar klampoti tik dėl sauso oro vandeniu nepažliugusiomis šlapvietėmis. Kai miškas pasidarė jaukiai šviesus ir švarus, prisiminiau apie straipsnyje minimą bukų giraitę, kurią pasodino miškininkai. Galėtų bent kokia informacinė lentelė būti, tačiau jų šiame maršrute beveik nėra.
Einant toliau, miškas priekyje pradeda šviesėti ir pro medžius jau galima įžiūrėti vandenį. Miške telkšantis Tulupio ežerėlis dar vadinamas Epidemio vardu, tačiau žemėlapyje pažymėtas kaip Gilujis. Pelkėtais krantais su viduryje plaukiojančia sala jis yra mėgstamas paukščių.
Einant taku, palei vandenį pakilo būrelis ančių, nuskrido gulbė, o visai prie pat suplasnojusi gervė dar ir kaip reikiant išgąsdino. Giraitės gamtos takas beveik ratu apeina aplink nedidelį ežerėlį ir pasuka atgal – tai tolimiausias gamtos tako taškas.
Po ilgesnio laiko vėl žingsniuoju miško keliuku, kuris visaip vingiuodamas nuveda į pamiškės pievą. Už jos prasideda kertinė miško buveinė. Tai teritorija, saugoma dėl gyvų ir nudžiūvusių didelio diametro ąžuolų bei šlapių juodalksnynų. Iš tolo šviečia draudžiamasis ženklas, jog šioje vietoje važinėti motorinėmis transporto priemonėmis draudžiama.
Ir be draudimo vargu, ar kas čia važiuotų, nes per skersai kelio nuvirtusius medžius net einant pėsčiomis tenka įveikti tikrą kliūčių ruožą. Vėl pradėjau abejoti, ar tikrai pro čia veda gamtos takas ir eilinį kartą po kelių akimirkų pamačiau vieną iš retų rodyklių.
Einant taku pro šlapią juodalksnyną, pastarojo galima ir nepastebėti, jei ne laminuotas popieriaus lapas, prikaltas prie lentelės. Apsidairęs pamačiau akiai kiek neįprastą gamtovaizdį ir šis privertė šiek tiek išsukti iš kelio. Žaliame vandenyje stypsantys medžiai labiau panašėjo į atogrąžų gamtovaizdį nei į dzūkiško miško paveikslą ir vaizduotė pradėjo piešti išnyrančius grobio tykančio krokodilo nasrus.
Dar ir dabar neturiu atsakymo į klausimą, ar pažintiniu taku gali būti vadinamas tik tas takas, kuriame lankytojams pateikiama informacija. Tokiu atveju pažinimas tikrai yra visapusiškesnis, tačiau ar be tokios informacijos žmogus tikrai nieko naujo nesužino, nepatiria, nepamato?
Vėl pradėjau abejoti, ar tikrai pro čia veda gamtos takas.
Veikiausiai daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus – vienas net nekreipia dėmesio į šiuolaikiškus ir patrauklius informacinius stendus, o kitas be jokių papildomų priemonių geba stebėti ir tyrinėti aplinką bei nuolat kažką sužinoti, pamatyti, suprasti.
Takas po laukinę gamtą – toks apibūdinimas šiam maršrutui tinka geriausiai. Jei pradžioje ir pabaigoje galima komfortiškai žingsniuoti miško keliukais, tai vidurinėje dalyje tenka įjungti žygio režimą. Kaip barjeriniame bėgime tenka laipioti per nuvirtusius medžius, traukyti į skutus besiplaikstančius voratinklius ir brendant per pažastis siekiančią žolę įtikinėti save, kad būtent čia ir veda maršrutas.
O jis tikrai čia veda, nes po visų gamtinių kliūčių pasirodo baltas raitelis mėlyname fone ir žingsniuoti vėl tampa lengviau.
Artėjant link tako pradžios, pasirodo matyta poilsiavietė, tačiau ženklinimas vėl siūlo iškeisti patogų ėjimą miško keliuku į žygiavimą mišku. Be klausimų ir abejonių suku miškan, tik šį kartą žingsnis po žingsnio jaučiu vis didesnį gamtos pasipriešinimą. Porą kartų garsiai pasakiau „nesąmonė“ ir jau sukausi atgal, bet užsispyrimas nugalėjo.
Panašu, kad šiemet šia maršruto atkarpa dar niekas nėjo ir vargu, ar dar kada eis, nes tai buvo brovimasis per brūzgynus ir dilgėlynus tikra to žodžio prasme. Po tokio iššūkio eiti miško keliu jau nuobodu.
Gerai, kad netoli iki pabaigos, nes norisi kuo greičiau išsirinkti spyglius ir šakeles iš plaukų, nusipurtyti ropojančias erkutes bei sutraukyti besidraikančius voratinklius. Nėra ant ko pykti, juk buvo perspėjamasis užrašas – Giraitės gamtos takas.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
