Mūšos tyrelio pelkė neseniai vėl pagarsėjo kaip vieta, kur yra ilgiausias šalyje pažintinis takas. Žagarės regioninio parko perlas kol kas siekia 3605,87 metro, o greitu laiku planuoja dar labiau prailgėti ir apjuosti visą Miknaičių ežerą. Tuomet visas takas turėtų kone padvigubėti.
Šiuo metu labai panašaus ilgio yra netoli Rygos įlankos plytintis Kemerių pažintinis pelkių takas – apie 3,5 kilometro. Apsilankius abiejose, nesinori lyginti dviejų gamtos stebuklu. Reikia aplankyti abu.
Tik verta paminėti, kad Kemeriuose, eidami didįjį ratą, jūs iš tiesų įveiksite pusketvirto kilometro. O Mūšos tyrelio pelkėje jau dabar pėdinsite 8,5 kilometro. Nemažą atkarpą teks tiesiog grįžti tuo pačiu keliu. Takas primena virvę, ant kurios galo yra kilpa.
Būtų sąžininga pasakyti, kad šiuo metu Mūšos tyrelio pelkė pastebimai labiau lankoma turistų. Tik vargu ar gamtininkai tai pavadintu pliusu – nuo pavasario abiejose pelkėse derėtų elgtis kuo tyliau, kad netrukdytume perėti paukščiams.
Mūšos tyrelio takas apjuos ežerą
Pelkėje pastatyti taką – tai ne šiaip lentų ant balos primėtyti. Mūšos tyrelio apžvalgos bokštui tvirto pagrindo teko ieškoti dviejų metrų gylyje. Takas iš pradžių klojamas gana lengvai, tačiau jau po kelių šimtų metrų suvoki, kad sunkiausia yra tuo pačiu nutiestu takeliu karučiu atsigabenti statybines medžiagas.
Mūšos tyrelio pelkė savo vardą gavo dėl to, kad būtent čia išteka Žiemgalos krašto mylima upė Mūša. Jos ištakas galima rasti žygiuojant taku. Taip pat rasite ir Juodupės pradžią.
Pirmiausia praeisite spanguolyną, o už gana drūto pušynėlio – Miknaičių ežeras. Tuomet būsite įveikę kilometrą ir aptikę bent dvi dėmesio vertas stoteles su informaciniais stendais.
Jei pataikysite eiti karštą dieną, gali susisukti galva nuo įkaitintų gailių. Jų čia pilna visur. Jei kvapo nesijaučia, galima stiprų eterį užuosti patrynus vos vieną šio augalo lapelį tarp pirštų – visam vakarui užteks.
Praėję ežerą ir gana ilgą atkarpą su mažytėmis pušaitėmis, pasieksite išsišakojimą. Čia ir yra kilpa – kurion pusėn pasuksite, apeisite ratą ir sugrįšite. Pakeliui aptiksite partizanų būstinės likučius, mitologinį akmenį su išskaptuota ožio galva ir jau minėtas dviejų upių ištakas.
Prie mitologinio akmens yra nemažai kitų akmenų. Aiškinamasi, ar jie tik nėra sudėlioti pagal kokią nors sistemą, panašią į Jonionių akmenis ant Nemuno kranto, šalia Merkinės.
Skelbiama, kad Mūšos tyrelio telmologinis draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti Mūšos tyrelio aukštapelkės dalį ir apypelkio miškus. Šį sudėtingą gamtinį kompleksą sudaro didelė aukštapelkė, tarpinio tipo pelkės, žemapelkė, durpynai ir šlapi miškai.
Draustinis, galima sakyti, išgelbėjo bent jau dalį šio gamtos stebuklo nuo netoliese veikiančios durpių pramonės gniaužtų.
Mūšos tyrelio pelkėje gyvena gervės, juodieji gandrai, šaukštasnapės antys ir kitos sparnuočių rūšys. Taip pat skrajoja labai retas ir saugomas drugelis – pelkinis satyras.
Kemerių pelkė – šimtai akivarų
Kemerių pelkių taką pasieksite įsukę iš kelio, jungiančio Rygą ir Ventspilį. Teks pavažiuoti apie porą kilometrų mišku, kol pasieksite stovėjimo aikštelę. Čia veikia ir nedidelis suvenyrų kioskas.
Tuomet teks paėjėti dar gerą kilometrą smagiu miškeliu, kol pasieksite patį pažintinį taką. Rekomenduotina sukti ratą pro kairę pusę.
Galima žingsniuoti ir mažesnį ratą, kuriame iš esmės pamatysite pelkę, tik gal ne tokią įspūdingą. Jei kojos neša, verta būtų aplėkti visus ant pelkės paklotus medinius kilometrus. Juk ir tai bus pustrečio karto mažiau nei Mūšos tyrelio kemsynuose.
Beje, kone tolimiausiame pažintinio tako taške yra šioks toks siurprizas – apžvalgos bokštelis. Nuo jo atsiveria visas ežeringos pelkės grožis. Galima užfiksuoti dar įspūdingesnių kadrų.
Iš tiesų vadinamasis Didysis Kemerių raisto takas yra tapęs Latvijos fotografų mėgstama fotografavimo vieta bet kokiu metų laiku ar oru.
Jei išmanote ką nors apie augalus, vabzdžius ar paukščius, tai pamatysite kažką panašaus, ką regėjote ir Mūšos tyrelio pelkėje. Tik bendras vaizdas yra visiškai kitoks.
Lietuviškoji pelkė turi vieną didelį ežerą ir besikeičiančią gamtą tolstant nuo jo, o čia visa didžiulė teritorija išmarginta mažyčiais ežerėliais – lyg Dievas čia būtų sudaužės savo veidrodį. Paradoksas, tačiau didžiulė vandeninga pelkė kažkodėl dažnai virš savęs „laiko“ nepaaiškinamai keistus debesis.