Šis pasakojimas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas.
Visgi žengti ant liūliuojančių aukštapelkių ir klaidžioti samanų labirintais tarp juoduojančių akivarų nebuvo drąsu... Be to, darbščių žemdirbių ir melioratorių „dėka“ tokių pelkių Lietuvoje nedaug teišliko (kaimynai latviai ir estai gali pasigirti kur kas didesniais ir gausesniais pelkynais), o ir tos didžiosios pelkės, kurios sugebėjo išlikti, dabar tapusios žmogui draudžiamais įžengti rezervatais.
Pirma rimtesnė pažintis su aukštapelkėmis įvyko entomologų išvykos į Kamanų rezervatą metu. Patyrės rezervato gidas, po pelkes klampojantis jau daugelį metų, įkvėpė drąsos žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius plonu samanų sluoksniu padengto vandens paviršiumi. Turbūt panašus jausmas būtų vaikščiojant kamuoliniais debesimis: dedi koją ant iš pažiūros tvirto pūkinio samanų gniutulo, o toji susminga iki kelių; pataikius ne ant tokio tvirto – dar giliau. Minkštas dumblas, atrodo, tik ir kėsinasi „praryti“. Neatsargiai pastačius koją, pasiseka, jei atsiperki tik bato praradimu, kurio paieškos ir bandymai ištraukti iš piktų Pelkinio nasrų gali užtrukti keliolika ar net keliasdešimt minučių. Pastebėjau ir tai, kad Pelkinis išsirenka savo favoritus, kuriems „sekasi“, o kitus, ne tokius sėkmingus labiau murkdo (na, o gal jie tiesiog atrodo skanesni) Naujokams, pirmą kartą einantiems pelke, senis Pelkinis būna itin negailestingas... Nenuostabu, kad tautosakoje gimė begalės mitų, kuriuose pelkės tapatinamos su blogiu, tamsiųjų jėgų karalyste.
Visgi kvapą gniaužiantis pelkių grožis vertas kiekvieno permirkusio bato, kiekvienos dumblinos kojinės, kiekvienų nebeatskalbiamų kelnių ir kiekvieno ypatingų pastangų reikalaujančio žingsnio. Kamanų rezervate praleidus gražią vasaros dieną, kilo milžiniškas noras pamatyti, kaip šis neįprastas gamtinis peizažas atrodo vakare, naktį, paryčiais, ankstų rytą, auksinį rudenį, medžiams metant lapus ar juos numetus, žiemą, ankstų ar vėlyvą pavasarį, lyjant ar sningant, nutviekstas saulės, apniukusią dieną ar mėnulio šviesoje. Tai paskatino individualiems žygiams, aplankant dar ne vieną lietuvišką ar kaimyninę pelkę, bandant užfiksuoti šios neįprastos vietos įvairialypį grožį.