Skrendu virš Lietuvos vaizdų – žaliuojančių miškų ir plačių laukų – ir jaučiu dvejopą jausmą. Pirmasis – tai būsimas tėvynės, šeimos ir draugų ilgesys, juk pirmą kartą iškeliauju viena tokiam ilgam 5 mėnesių laikotarpiui, o antrasis džiugina artėjančios vasaros įspūdžiais.
Besikeičiantys vaizdai pro lėktuvo langą vis priartina mane prie tikslo. Kontūrus žemėje keičia vis kitos šalys, žalius plotus – mėlynas vanduo, kuris galiausiai pereina į žydrąsias lagūnas. Nusileidžiame ir mus užplūsta karštis, o oro uoste šlamančios palmės praneša – čia Rodas!
Tokia buvo mano kelionės pradžia. Skristi į Rodą nusprendžiau gana spontaniškai – vieną vakarą naršydama socialiniame tinkle pastebėjau vienos agentūros skelbimą apie darbą viešbutyje Graikijoje. Ilgai nedvejojusi parašiau, sulaukiau patvirtinimo, kad esu priimta, ir jau maždaug po mėnesio nusipirkau lėktuvo bilietą.
Dirbti teko 4 žvaigždučių viešbutyje, priklausančiame gana dideliam viešbučių tinklui. Jo padalinių buvo ne tik dar dviejose Graikijos salose, bet ir Ispanijoje, Kipre.
Dirbti ne visada buvo lengva, bet nuotaiką praskaidrindavo pokštauti mėgstantys kolegos rumunai ar kartais uždainuojanti graikė.
Be vietinių viešbutyje kartu dirbo žmonės iš įvairių Europos (ir ne tik) šalių – nuo Lenkijos, Ukrainos, Slovakijos, Vokietijos iki Rumunijos, Moldovos, kitų Graikijos vietovių ar net Tuniso.
Pasitaikydavo ir išimčių, kuomet vyresni kaimynai dėl per garsiai klausomos muzikos pro savo balkoną šliūkštelėdavo vandens.
Tad man pavyko susirasti draugų iš skirtingų vietovių. Vieni buvo atvykę sezoniniam darbui (kadangi viešbutis neveikia kiaurus metus), o bendraamžiai iš užsienio atkeliavo pagal Erasmus programą.
Kadangi mes gyvenome po vienu stogu, visi stengėmės bendrauti šiltai ir draugiškai. Žinoma, pasitaikydavo ir išimčių, kuomet vyresni kaimynai dėl per garsiai klausomos muzikos pro savo balkoną šliūkštelėdavo vandens.
Bet vėliau viskas buvo prisimenama, kaip smagus nutikimas. Apskritai, žmonės šioje saloje paliko gana šiltą įspūdį: ištikus, nors ir nedidelei nelaimei, gali sustoti keletas mašinų ir pasiteirauti ar nereikia kokios nors pagalbos.
Nors nemažą laiko dalį dirbau, turėjau progos įsitikinti, kokioje nuostabioje aplinkoje gyvenu. Rodo gamta dažnai užgniauždavo kvapą.
Ten buvo galima atrasti pačių įvairiausių vietovių, tinkančių bet kokių potyrių ieškančiam turistui.
Nuo kiemuose augančių palmių, masyvių kalnų, nuo kurių galėdavai pamatyti visą pritrenkiančią Ialisos miestelio panoramą, iki turkio spalvos Egėjo jūros.
Keliaujant autobusu ji dažniausiai buvo gerai matoma pro langą, o už jos kitame krante labai gerai matydavosi mėlynuojantys Turkijos kalnai. Į šią šalį turint pasą buvo galima valtimi nuplaukti vos per kelias valandas.
Žinoma, be kelionių nuostabioje Rodo saloje nebuvo galima apsieiti. Tad trumpai pristatysiu keletą joje esančias savo mėgstamas vietas:
Rodo miestas. Didžiausias salos miestas Rodas, esantis pačioje salos šiaurėje, primena tikrą didmiestį. Čia galima rasti įvairiausių užsiėmimų – nuo apsipirkinėjimo miesto centre esančiose parduotuvėse iki ekstremalių vandens sporto pramogų.
Taip pat galima pasivaikščioti autentiškame Rodo senamiestyje. Gana painios gatvelės vilioja daugeliu kavinių, restoranų ir krautuvėlių, kuriose galima nusipirkti įvairiausių suvenyrų – nuo nacionalinių gėrimų, saldumynų iki juvelyrikos ar sapnų gaudyklių.
Bet bene įspūdingiausia vieta mieste yra Mandraki uostas, įsikūręs šalia katedros. Laivai ir valtys iš jo išplaukiantys į kitas salas, mini kruizus po Rodo salos paplūdimius ar net į Turkiją, turi prasibrauti pro Rodo kolono „vartus“ - kolonas su elnių skulptūromis, ant kurių stovėjo vienas iš Pasaulio stebuklų.
Šiame uoste man teko išbandyti povandeninį nardymą, esant laivo viduje. Kuomet valtis stikliniu dugnu panyra po žydru ir skaidriu vandeniu, yra matomas akmenuotas jūros dugnas, o taip pat ir daugelis žuvų, su kuriomis naras surengia smagų „šokio“ šou. Taigi, nepatirtų pojūčių čia gali tikėtis kiekvienas.
Neišdildomą įspūdį paliko nedidelis miestelis Lindos. Ne veltui išvertus iš ispanų kalbos „lindo“ reiškia „gražus“. Baltų namelių miestelis pakeri, nes yra įsikūręs ant kalnelio, nuo kurio matosi nepakartojamas vaizdas į įlanką, kur tarsi ore plaukioja keletas laivelių.
Baltų namelių miestelis pakeri, nes yra įsikūręs ant kalnelio, nuo kurio matosi nepakartojamas vaizdas į įlanką, kur tarsi ore plaukioja keletas laivelių.
Netoliese, ant kito kalnelio, stūkso pilis, į kurią galima nusigauti ir sėdint ant ten gana populiaraus gyvulio – asilo. Bet bene svarbiausias objektas ten – Lindos akropolis. Tai gana aukštai esančios išlikę kelios gigantiškos kolonos, nuo jų aikštelės atsiveria begalinė panorama į žydrąją jūrą, matyti Turkijos kalnai.
Būtina paminėti vandens sporto ekstremalų svajonę Prasonisi. Tai iškyšulys, esantis piečiausiame Rodo salos taške. Čia galima pamatyti labai retą reiškinį – dvi jūras vienoje vietoje. Labai rami ir lygi Viduržemio bei banguotoji Egėjo jūra leidžia treniruotis įvairaus lygio jėgos aitvarų bei buriavimo sporto gerbėjams.
Nuo pastarosios (Egėjo jūros) pučia toks stiprus vėjas, kad net sėdint prie ramiosios galima pajausti nemažą šaltį. Tačiau tai verta iškęsti, kuomet artimame horizonte gali regėti sklandant dešimtis kaituotojų „parašiutų“.
