Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.
Balandžio 22-oji. Šeštadienis. Ir išaušo rytas blankus ir apsiniaukęs. Kažkur kalnuose lyg ir skverbiasi saulė pro debesies plyšį, bet lietus artėja greičiau nei tas giedro dangaus ruoželis. Pats metas krautis lagaminus ir keliauti toliau. Naujieji mūsų namai už 130 km, šalimais Cefalu miestelio. Pakeliui išsukame iš vaizdingo pakrantės kelio ir nuklystame į garsųjį Corleone miestelį. Visas pasaulis žino už ką jis toks žinomas, bet ne visi skaitė Mario Gianluigi Puzo „Krikštatėvį“ taigi ši kelionė ir laisvi vakarai yra tinkamas metas su istorija susipažinti per literatūrą.
Kelionė neprailgsta ir mes jau prie tokio gyvenimo išbandymus atlaikiusio Corleone miesto ženklo.
Jaunuolis su cigarete dantyse, iššokęs iš šalimais remontuojamo namo minutės poilsiui, jo švilpaujamos melodijos tuščioje gatvėje garsai, kostiumuoti senoliai kursuojantys tarp parduotuvės, bažnyčios ir namų, jų damos, pasipuošusios tamsiomis suknelėmis, automobilių parkavimo saviti ypatumai, tipiška itališka muzika...
Palikę automobilį su senamiesčiu nusprendžiame susipažinti pėstute. Ir mus pasitinka tikra pietų Italija su mažai turistų, su daug šiukšlių, su smalsiais į turistus nukreiptus žvilgsnius – visa puokštė autentikos. Jaunuolis su cigarete dantyse, iššokęs iš šalimais remontuojamo namo minutės poilsiui, jo švilpaujamos melodijos tuščioje gatvėje garsai, kostiumuoti senoliai kursuojantys tarp parduotuvės, bažnyčios ir namų, jų damos, pasipuošusios tamsiomis suknelėmis, automobilių parkavimo saviti ypatumai, tipiška itališka muzika padidintu decibelų skaičiumi iš kažkurio praviro balkono...
Tai tiesiog reikia pajusti. Visa tai yra Sicilija – arba ją pamilsti su visais jos pliusais ir minusais arba spjauni ton pusėn ir supranti kokiomis visgi tvarkingomis ir švariomis savo miestų gatvėmis mes vaikštome. Nors prisipažinsiu – dalelę savo širdies ten tikrai palikau. Ir kelionės pabaigoje jau nei tų šiukšlių mačiau, nei eismas stebino (gal dėl to, kad ne man teko vairuoti?).
Paklaidžioję po Corleone, sukirtę po picą vietinėje knaipėje keliaujame link Cefalu. Oras vėl puikus, saulė taip skaniai po sočių pietų šildo pro automobilio langą, kad atrodo – vienas du – ir mes jau vietoje (taip, dalį kelionės pramiegojau).
Diena jau verčiasi vakarop ir sutartoje vietoje susitinkame su mūsų naujųjų namų šeimininkais. Šį kartą nusprendėme pagyventi ne mieste, o kaime – tikrame sicilietiškame kaime, kurio vietos net navigacija nesuranda. Bet atrasti ten tikrai buvo ką.
Neteko to paties kiemo dalintis su naminiais gyvūnais (o būtų buvę visai įdomu), bet su driežais susibendravome greitai.
Šeimininkė greitai aprodo mūsų namo dalį, dvi jaukias terasas, prūdelį su spalvotais karpiais ir ten laisvai gyvenančiais vėžliukais ir primygtinai reikalauja nepirkti jokių vaisių iš parduotuvės, o skinti ir valgyti viską, ką tik randame prie namo įveistame sode.
Apie namą daug ir nepasakosiu – kambarys, virtuvė, dovanų palikta itališka kava – viskas kaip iš paveiksliukų. Pereikime prie sodo arba tikliau pasakysiu – eime ieškoti apelsinų!
Ir štai mano širdis atsigauna, apsidžiaugiu kaip vaikystėje per Kalėdas, bėgioju nuo vieno medžio prie kito ir į suknelės skvernus kraunu vieną už kitą gražesnius apelsinus.
Vieni dideli ir sunkūs, kiti – maži it mandarinai, o kur dar citrinos derančios ant to paties medžio kartu su laimais. Pro akis neprasprūsta japoninės lokvos vaisiai, o man jau, kaip kokiai prityrusiai apelsinautojai, reikėtų neblogo krepšio.
Ir tada ateina nušvitimas – kam juos valgyti, kai gali, kaip kokiam meksikiečių seriale, spausti sultis ir mėgautis jomis per kiekvienus tobulus sicilietiškus pusryčius. Taip ir darėme – mėgavomės tokiais paprastais malonumais ir džiaugėmės vietos ramybe visai negalvodami apie jokius miestietiškus šurmulius.
Balandžio 23-ioji. Išaušo rytas saulėtas ir tingus – it koks tikras sekmadienis. Tai mes tam tinguliui labai ir nesipriešinom. Dienos planas buvo aplankyti Sicilijos sostinę Palermą, bet viskas baigėsi taip kaip ir prasidėjo – hamake prie japoniškų karpių prūdelio. Saulė mus tikrai lepino ir termometro stulpelis šoktelėjo gerokai aukščiau +20 C.
Įsivaizduokite idilišką vaizdelį: monotoniškai čiurlena fontaniukas, jokio vėjo šlamėjimo tik paukščių rytiniai pasikalbėjimai. Mano ausys sugauna neįprastą garsą, lyg kažkas palengva brautųsi per augalais prižėlusią prūdelio pakrantę... Kad ausys tą garsą sugavo, nieko čia baisaus, bet kai pagavo ir akys... Ir štai šliaužia juoda gražuolė šalimais mano gulto, rangosi visai šalia ir nuo saulės bando savo kūną paslėpti po keramikine čerpe.
Visa romantika išgaruoja kaip dūmas, pašiurpstu nuo tokio susitikimo, bet kažkaip pavyksta neišlakstyti su visais karpiais ir gultais, o ramiu balsu ištarti – gyvatė!
Jau buvome pripratę prie kiekvieną žingsnį lydinčių driežų, visokių didelių bičių giminaičių, bet šioji ponia tikrai buvo netikėta. Visi be abejo žinome, kad jos gyvena ten, kur šilta, bet tokios akistatos prie mūsų ramaus prūdėlio net negalėjome įtarti. Saulėje žvilgantis jos juodas kūnas greitai pasislepia, o aš be amo tiesiog stebiu tą rausvą čerpę ir tyrinėju ar yra koks kitas pabėgimas iš po jos. Visas kitas poilsio laikas buvo nelabai ramus, palydėtas įtariais mano žvilgsniais. Mintyse pergalvojau, kad gal jai buvo dar daugiau išgąsčio, visgi čia svečiai esame mes.
Tai sekmadienis taip ir praėjo – rytinis espresso, šviežiai spaustų apelsinų sultys, netikėtas susitikimas su gyvate... Ko dar reikia? Kirba mintis kad visgi jūra už pusės kilometro, gal reiktų nueiti ir iki jos?
Susimetame į kuprinę reikalingus daiktus ir patraukiame pėstute. Keliolika minučių ir vėl atsiveria tie neaprėpiami toliai ir tvaiski dangaus žydrynė. Deja, su nemenku šiukšlių kalnu vietoj plačios smėlio juostos. Toks gražus būtų tas smėlio ruoželis, visas pražydęs ryškiaspalvėsmis gėlėmis!
Atokesni pliažai su vandenyje panirusiomis padangomis, besimėtančiais batais, plastiko buteliais... Miestų paplūdimiai nuolatos tvarkomi.
Bet visa tai nelygioje kovoje su žmogaus taršos padariniais atrodo liūdnokai. Ir lydėjo tokie vaizdai mus visos kelionės metu. Atokesni pliažai su vandenyje panirusiomis padangomis, besimėtančiais batais, plastiko buteliais... Miestų paplūdimiai nuolatos tvarkomi.
Bet atrodo, kad ten ateinantys žmonės nesupranta, ką daro. Atėjo, suvalgė pakelį traškučių ir išeidami nepasivargino susirinkti savo šiukšlių. Tada ateina arba paplūdimio tvarkytojas, arba neateina niekas ir visas šis antikultūrinis sluoksnis kaupiasi, auga ir raizgosi aplink saulės nutviekstas jūros pakrantes.
Palikę šias globalines problemas nusprendžiame vakarą išnaudoti pažinčiai su Cefalu. Miestelis gražus, gausiai lankomas turistų, bet turi tikrai jaukią krantinę, įstabią katedrą, o siauromis gatvelėmis tikrai smagu pasivaikščioti. Daug cannoli pardavėjų, aibės įvairiausių suvenyrų parduotuvėlių, jaukių restoraniukų su vaizdu tiesiai į jūrą. Apsirūpiname lauktuvėmis, tradicine vakariene palepiname savo skrandžius, pamankštiname kojas ir atgal į savo kaimuką. Štai ir pasirodo, kokie mes miestiečiai.
Visgi dar viena mintis neduoda ramybės – ar ta gyvatė buvo pavojinga ar ne? Čia pasitarnauja visagalis Google: raktiniai žodžiai „snakes in Sicily“ ir pilnas telefono ekranas visokiausių rainų, margų ir mane taip sudominusios juodosios gyvatės nuotraukų. Perskaičius kelis straipsnius, peržiūrėjus gausybę nuotraukų prieinu išvados, kad tai Western Whip Snake (lot. Hierophis viridiflavus). Kitose pietų šalyse jos spalvos yra ryškesnės, bet Sicilijoje šios gyvatės yra išskirtinai juodos. Viskas gerai, rašoma, kad ji nenuodinga. Aprašomas atvejis, kai tik po penkias minutes vykdomos aktyvios šios gyvatės atakos buvo pastebėti įtartini motorikos sutrikimai. Dabar tikrai ramiau, labanakt...
Balandžio 24-oji. Pirmadienis. „Tai gal jau šiandien pabandykim nuvažiuoti iki to Palermo?“ – neužtikrais žvilgsniais klausiame vienas kito. Savo kelionių žemėlapiuose esame pasižymėję keletą vietų, kurias būtų įdomu pamatyti salos sostinėje, tačiau priartėjus prie miesto ir pakliuvus į automobilių srauto spąstus visgi pasukame Mondelo link. Tai toks 1,5 km smėlio ruožo paplūdimys su ant vandens pastatytu stilistiškai įmantresniu pastatu. Oras leidžia pasimėgauti saulės voniomis ir planai aplankyti Palermo bei Monreale katedras, pašmirinėti po arabų kultūros persmelktas gatveles ir parkelius patyliukais nutolsta kažkur toli (gal kitam kartui).
Sunku patikėti, kad dabartinė Mondelo iškyšulio teritorija, iš abiejų pusių tartum apkabinta dviejų kalnų, kažkada buvęs pelkėtas žvejų kaimelis su tunų perdirbimo pastatais. Vaizdas pasikeitė prieš gerą šimtmetį, kuomet pakrantę sugalvota nusausinti ir visokie garbūs tų kraštų ponai ten prisistatė Art Nouveou stiliaus vilų su prašmatniais sodais.
Atrodo, kad per pietus Mondelo renkasi visi – pakrante žingsniuoja kostiumuoti verslininkai, sumuštinius kramsnoja dulkėti statybininkai, šūkauja vaikai, snaudžia senjorai...
Dabar Mondelo paplūdimys tiesiog verda gyvenimu. Iki jo kursuoja daugybė miesto autobusų, moksleiviai ten praleidžia pietų petraukas, o gal net pamokas – kas ten juos žino. Ir atrodo, kad per pietus Mondelo renkasi visi – pakrante žingsniuoja kostiumuoti verslininkai, sumuštinius kramsnoja dulkėti statybininkai, šūkauja vaikai, snaudžia senjorai...
Štai toks tas pliažas – pilnas žmonių ir jų triukšmingo bendravimo. Saulė jau sukasi vakarop ir mums laikas namo į savo kaimą. Paskutinis mūsų vakaras kvepiančių apelsinų sode ir paskutinis saulėlydis Cefalu.
Pirmąją Viktorijos ir Vytauto kelionės po Siciliją dalį rasite čia.
