„Džiugu sugrįžti – pasiilgau namų, draugų, vietos bendruomenių. Tuo pačiu ir liūdna, kad šis kelionės etapas baigėsi. Kita vertus, kiekviena pabaiga yra kažko pradžia“, – sako G.Bučas.
Opiausios Baltijos jūros problemos
Šių metų kovą startavusi ekspedicija siekė sutelkti aplink Baltijos jūrą esančių valstybių žmones bendrystei kovoti su jūros tarša, kuri yra viena didžiausių pasaulyje. Kelionės metu ekspedicijos dalyviai dalyvavo įvairiuose edukaciniuose renginiuose, bendravo su žurnalistais, diskutavo su mokslininkais ir vietos bendruomenėmis.
„Daug straipsnių parašyta, ir radijuje, ir televizijoje kalbėta“, – teigia G.Bučas.
Net 97 proc. mūsų jūros teritorijos yra „negyvosios zonos“, kuriose labai mažai deguonies, todėl šiuose plotuose išnyko ir nyksta gyvūnai ir augalai. Jos susidaro dėl netvaraus žemės ūkio, neatsakingos pramonės bei komunalinių nuotekų į jūrą. Tačiau didžiausia mūsų amžiaus rykštė, pasak G.Bučo, yra net kūdikių organizmuose aptinkamas mikroplastikas.
Net 97 proc. mūsų jūros teritorijos yra „negyvosios zonos“.
„Baltijos jūroje jis nusėda į dugną ir formuoja antropoceninį, plastikinį dugną – didelė masė mikroplastiko nugula dugne, o jį išvalyti – praktiškai neįmanoma, tai – labai sudėtingas procesas“, – sako G.Bučas.
Didžiausi kelionės iššūkiai
Pirminė ekspedicijos komanda birželio mėnesį pradėjo byrėti, tad Giedrius šią kelionės atkarpą įvardija kaip vieną sunkiausių akimirkų.
„Teko viską perorganizuoti ir daug reikalų sureguliuoti, kad ekspedicija vyktų toliau. Liepą, kai komandą paliko paskutinė žygeivė iš Estijos, likau vienas. Tam tikrą atkarpą teko įveikti automobiliu, tačiau vėliau prie manęs prisijungė kiti žygeiviai, kai kurie – tik tam tikroms atkarpoms ir viskas vėl stojo į vėžes“, – pasakoja G.Bučas.
Žygeivis tikina pasiilgęs ir stabilumo, kadangi ilgos kelionės metu kiekvieną naktį tekdavo praleisti naujoje lokacijoje. Anot G.Bučo, kasdien kraustytis su daiktais, gaminti maistą skirtingose vietose – irgi yra iššūkis, bet tuo pačiu – įdomi patirtis.
„Didžiausias laimėjimas yra tai, jog pavyko įveikti visą atstumą ir apeiti Baltijos jūrą ratu. Nuėjau apie 5 tūkst. kilometrų – organizmui, raumenims ir sąnariams tai yra nemenkas krūvis, tačiau džiaugiuosi tuo, kad pavyko pasiekti labai daug žmonių“, – sako G.Bučas.
Tvarių produktų ir žaliojo švietimo svarba
Pasak G.Bučo, didelę galią keisti pasaulį šiandien turi vartotojas – būtent jis savo veiksmais nulemia, kaip elgiasi gamintojai, o prie jūros išsaugojimo kiekvienas iš mūsų gali prisidėti rinkdamasis pirkti tvarius produktus.
„Žmonės renkasi, ką pirkti. Jie taip pat reikalauja gamintojo gaminti tai, ko nori pirkėjas. Jeigu dabar nepristabdysime žemės ūkio, pramonės ir kiekvieno mūsų sugeneruojamos taršos, situacija tikrai liūdnės. Bet jeigu sugebėsime tai padaryti, Baltijos jūra galėtų išsivalyti po 20–30 metų, sumažėtų eutrofikacija“, – teigia G.Bučas.
Neužtenka vien tik kalbėti – švietimas turi būti integruotas į kasdienę veiklą.
Pašnekovas priduria, jog ir mokyklose trūksta švietimo apie tai, kaip svarbu eiti žaliuoju keliu: „Aplankėme ne vieną švietimo įstaigą ir pastebėjome, kad net patys mokytojai pripažįsta, jog dėmesio šiai problemai ugdymo programose trūksta. Neužtenka vien tik kalbėti – švietimas turi būti integruotas į kasdienę veiklą.“
Ateities darbai nukreipti į paramos fondą
Anot G.Bučo, pailsėjus po sunkios kelionės, laukia nauji, su ekspedicijos fondu susiję darbai. Šio fondo paskirtis – remti iniciatyvas bei konkrečius veiksmus, susijusius su Baltijos jūros taršos mažinimu.
„Nuo 2015-ųjų užsiimu neformaliu švietimu, susijusiu su tvarumu, todėl tęsiu šią veiklą daugiausia dėmesio skirdamas Baltijos jūrai. Dabar visi darbai bus nukreipti į mūsų paramos fondą – ieškosime daugiau rėmėjų ir tęsime fondo veiklą skirstydami sukauptus pinigus įvairioms, Baltijos jūros ateitį pagerinti skirtoms iniciatyvoms“, – sako A.Bučas.
