Tiesa, daug vargti jiems neteko, nes beveik kelionės pradžioje lietuviai sutiko su autobusiuku keliaujantį prancūzą Quentiną. 16 metų būdamas jis metė mokyklą, tačiau nenuėjo „blogais keliais“: įkūrė pirmąją Prancūzijoje įmonę, prekiaujančią vikingų stiliaus mažmožiais. O dabar didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžia keliaudamas.
Quentinas atsirado gana netikėtai ir, galima sakyti, „įsivaikino“ mus – su jo nameliu ant ratų jautėmės kaip namuose, tik labai keistuose ir ne pačiuose patogiausiuose. Su juo aplankėme nemažai vietų: išnaršėme Varšuvą, nakvojome laukuose įvairiausiose vietose ir šokome naktyje priešais nuostabius gamtos vaizdus.
Pasigrožėjome Praha, joje nakvojome rajono butelyje. Tada mūsų su Quentinu keliai išsiskyrė – jis viduryje nakties nuėjo tik su kompasu ieškoti savo mašinos, ryte tik šiaip ne taip radome vieni kitus.
Vėl kartu pralėkę pro Vokietiją aplankėme draugus, gyvenančius garaže Briuselyje. Miesto centre kaip tik vyko šventė, tad buvo galimybė pasiklausyti vietinės estradinės muzikos, paragauti belgiško alaus bei susipažinti su miesto gyventojais.
Atvykę į Prancūziją apsistojome mažame miestelyje Beauvais. Ten būdami supratome žaidimo „Pokemon Go“ mastą. Žmonės vakare buvo užpildę gatves, kadangi vieni ar su draugais keliavo laikydami telefonus rankose ir ieškodami tų padarėlių, kurie padaro juos laimingais.
Užkalbinome vieną panelę, kuri pasakė, kad šiaip niekada nevaikšto, bet dabar (dėl pokemonų!) du kilometrus nuėjo. Kiti išgirdo, kad kalbame apie „Pokemon Go“ ir iš visų pusių pradėjo plūsti žmonės: skirtingų odos spalvų, lyčių, amžių, neįgaliųjų vežimėliuose. Ir visi pasakojo istorijas ir lakstė po miestą. Buvo maždaug 200 žaidėjų, kurie ėjo susitikimą. Ir visa tai vyko mažame miestelyje!
Kelionė Prancūzijoje tęsėsi puikiai – buvome karališkai priimti Quentino šeimos. Turėjome nuostabią barbekiu vakarienę su įdomiais pokalbiais.
Tada atėjo metas Paryžiui. Jis – kaip gyvas muziejus, labai užbūrė, todėl vietoje planuotos vienos dienos čia praleidome tris.
Kadangi nebuvome suplanavę, kur miegosime, tiesiog vaikščiojome po miesto centrą su kuprinėmis ir lentele, ant kurios buvo užrašyta „Reikia nakvynės vietos“ (angl. Need place to sleep). Žmonėms buvo juokinga. Kai kurie klausė, ar mes čia kempingo Paryžiaus centre ieškome.
Galiausiai pačiame Meilės miesto centre mus išmaudė vasariška liūtis!
Paryžiuje atsisveikinome su patogia kelione ir ją dovanojusiu Quentinu. Tačiau vieną praradę, atradome kitą – prie mūsų prisijungė dvi lietuvaitės, tad dabar keliaujame keturiese. Mūsų tikslas – Viduržemio jūros pakrantė, kur poilsiausime. Žinoma, ir vėl su nuotykiais. Sekti draugų kelionę galima čia.
