Grupė lietuvių Gruzijoje keliavo dvi savaites – nuo liepos 30 iki rugpjūčio 13 dienos. Tiesa, kelionę jie pradėjo ne dviračiais: iš Vilniaus Gruzijos sostinę Tbilisį pasiekė lėktuvu, lygiai taip pat sugrįžo namo. Taigi, tikroji kelionė dviračiais truko 11 dienų.
Paskutinės minutės sprendimas – keliausim į Gruziją
Susirinkę dviračius Tbilisio oro uoste lietuviai išmynė į turistų mažai pažintą Gruzijos regioną – Tušetiją.
„Aš visada ieškau nuo civilizacijos nutolusių vietų. Tai atsispindi ir buvusiose kelionėse (ankstesniais metais lietuviai dviračiais keliavo į Himalajus ir Altajų, – aut. past.). Man labai norisi kartais pabėgti nuo miesto rutinos. Todėl vasaromis ir ieškau įdomesnių kraštų“, – apie tai, kaip pasirenka kelionės kryptį, pasakojo Algirdas Gurevičius.
Dviratininkų grupės vadovas teigė vykti į Gruziją neplanavęs – norėjo dviračiais pervažiuoti Kirgiziją. Tačiau nesusirinko norinčių grupė, todėl iki suplanuotų atostogų likus kiek daugiau nei mėnesiui teko dėlioti naują maršrutą. Taip netikėtai akiratyje atsirado Gruzija, pasirodžiusi kaip vartai tarp Azijos ir Europos, įdomi kultūriškai ir mažai paliesta civilizacijos.
„Ypač Tušetija, kuri yra beveik negyvenamas regionas. Vasarą žmonės ten atkeliauja ganyti avių. Žiemą vienintelis kelias, vedantis į tą regioną, būna užsnigtas, jo niekas nevalo. Todėl ten lieka vos du žmonės. Jei kas nutinka, vienintelis būdas, kaip gauti pagalbą, – sraigtasparnis“, – apie Tušetiją pasakojo pašnekovas.
Ne pirmą kartą kelionę dviračiais planuojantis vyras sako mėgstantis konkretumą, todėl maršrutą sudėlioja detaliai. „Labai patogus dalykas „Google Earth“ programa: joje matai konkrečias vietas, gali įsivaizduoti, kas ten laukia tavęs – koks kelias, objektai, – pasakojo A.Gurevičius. – Kadangi vienas iš kelionės tikslų buvo filmas, domėjausi ir šalies, regiono istorija, žymėjausi objektus, kurie galėtų būti įdomūs ir apie juos būtų galima papasakoti žiūrovams“.
Tačiau kelionės įspūdžiais paremtame filme neišvysite „turistinių vietų“: „Kaip jau sakiau, civilizacijos paliestos vietos manęs nedomina, labiau gamta. Pati Tušetija – didžiulis objektas, su įspūdingais aukštais kalnais, fantastiškais slėniais. Visa tai bus galima pamatyti ir pajusti filme „Dviračiais per Gruziją“, – žadėjo kelionę įamžinęs A.Gurevičius.
Vartai į Tušetiją – pragaro keliu
Išsiruošę į šią kelionę lietuviai žinojo, kad važiuoti teks įvairiais keliais: nuo asfalto iki bekelių. Tačiau įvažiuojant į Tušetijos regioną minti pedalus buvo sunku net ir daug keliavimo dviračiais patirties turintiems grupės nariams.
„Vienas keliauninkas apie tą kelią pasakė: „Dvi dienos pragaro“. Apibūdinimas tikslus, neperdėtas. Aš tikrai esu daug keliavęs dviračiu ir visko matęs – Himalajuose į 5 km aukščio užkilęs su dviračiu, bet galiu patvirtinti, kad Gruzijoje buvo sunkiau. Tas kelias yra, juo pravažiuoja mašinos. Tačiau, kai tu mini dviratį su visu svoriu ant savęs (kelionės daiktais, – aut. past.), kelyje pasitaikančios išsikišusios uolos ir akmenys, tave tiesiog nubloškia nuo dviračio. Vyrukai stipresni, išsilaiko, nenukrenta, bet merginos (sveriančios 50-60 kg) net nežinau, kiek kartų krito nuo dviračių“, – apie vieną sunkiausių kelionės atkarpų pasakojo A.Gurevičius.
Po tokio pragariško įvažiavimo į Tušetiją, dviratininkai nusprendė pakeisti maršrutą: planavę kelionę tęsti per visą regioną ir įveikti dar vieną panašų „kelią“, lietuviai nusprendė nesikankinti.
„Antroji perėja turėjo būti dar sudėtingesnė. Jeigu pirmąja važiuodavo mašinos, tai antrąja, pasak vietinių, net su arkliais nelabai prajojama. Todėl nusprendėme apsistoti pagrindiniame Tušetijos miestelyje – Omalo kaime. Iš jo rengdavome kelių dienų išvykas atskirais maršrutais“, – pasakojo dviratininkų grupei vadovavęs pašnekovas. Dėl to, kad teko keisti planus, keliautojai nesijaučia daug praradę: kvapą gniaužiančios gamtos vaizdų pamatė su kaupu, taip pat turėjo progos sudalyvauti svarbioje vietinėje šventėje – Tušetopoje.
Į „pragaro kelią“ lietuviai dviratininkai negrįžo susiruošę namo: sutarę su vietiniu vairuotoju buvo saugiai nuvežti tiesiai į Tbilisio oro uostą.
Į sudėtingą kelionę – su nepažįstamaisiais
Į Gruziją vykusią dviratininkų kompaniją sudarė dvi merginos ir trys vaikinai. Iki kelionės dauguma nebuvo draugai. Artimai bendravo tik jauniausioji grupės dalyvė – šiemet mokyklą baigusi Dagnė Biekšaitė yra A.Gurevičiaus gyvenimo draugė.
Kaip ryžtis keliauti su mažai pažįstamais žmonėmis, kai nežinai, kaip jie reaguoja sudėtingose situacijose, ar yra pajėgūs fiziškai įveikti numatytą maršrutą? A.Gurevičius tikino, kad tokiais atvejais negali būti tikras net dėl savo draugo. Tačiau jam svarbiausia, kad žmogus norėtų keliauti. Taip pat jis visada atkreipia dėmesį į žmogaus charakterį.
„Šį kartą tikrai išėjo savotiškas socialinis eksperimentas – išleidi į kelią 5 nepažįstamus žmones ir žiūri, kas išeis, – juokavo pašnekovas. – Kaip visada „Facebook“ grupėje „Špikis“ paskelbiau apie planuojamą kelionę, tada visi susidomėję parašė.
Pabendravus, kartu pavažinėjus tampa aišku, galėsime vykti kartu į kelionę ar ne. Man atsirenkant žmones svarbiausia, kokie jų charakteriai, ar mums pavyks sutarti, ar nekils konfliktų. Mažiausiai norisi dviejų savaičių – mėnesio kelionėje turėti žmogų, su kuriuo negalėsi sutarti.
Žinoma, 100 proc. niekada nebūsi tikras. Man yra tekę keliauti su geru draugu – susipykome. Tačiau kadangi aš jau 10 metų keliauju dviračiu, žinau, į kokius dalykus reikia atkreipti dėmesį. Tuomet gana greit matyti: ar tu gali su tuo žmogumi būti, ar ne“, – sakė A.Gurevičius. Jis priduria, kad iki šiol dar nėra keliavęs su bloga kompanija.
Fizines dviratininkų jėgas grupės vadovas taip pat patikrino prieš kelionę: sudarė nelengvus maršrutus, kuriuos kartu su kolegomis įveikė.
„Ši kelionė parodė, kad merginos labai stiprios. Kartais aš pats jaučiausi silpnesnis. Įsivaizduoju, kad joms turėjo būti daug kartų sunkiau nei vaikinams. Galų gale juk ant pečių nešasi krovinį, be to, dviratis kartais sveria tiek pat, kiek ir mergina – 50-60 kg. O juk nuvirtusį dviratį reikėjo pačioms ir atkelti...“, – grupės narių ištvermę gyrė A.Gurevičius.
Paskirstytos atsakomybės: vaistai – vienam, dviračių detalės – kitam
Kelionės per Gruziją metu dviratininkams sekėsi – nebuvo nė vienos lietingos dienos. Tačiau prieš kelionę palankaus oro nesuplanuosi, todėl kuprinėse buvo ir rūbų nuo lietaus. Paklaustas, kaip žinoti, ką pasiimti į dviejų savaičių kelionę dviračiais po kraštą, kuriame nėra prekybos centrų, A.Gurevičius pasakojo, jog tai – kiekvieno reikalas.
-
Lietuvių ekspedicija dviračiais per Himalajus įsibėgėja: įspūdingi Tibeto rūmai ir pirmieji kilometrai per kalnus
-
Kitokios atostogos – dviračiais per Himalajus: sunkus mynimas, pasakiški vaizdai, akmenų griūtys ir neblėstantis optimizmas
-
Kitokios atostogos – dviračiais per Himalajus: varginanti, jėgas išsunkusi kelionė, iš kurios norisi grįžti namo
„Aš pats mėgstu pasiimti daugiau nei reikia. Laikausi principo „o jeigu prireiks“. Aišku, dažniausiai neprireikia“, – juokėsi pašnekovas.
Vis dėlto kai kurie dalykai tokiose kelionėse būtini: tai skirtingoms oro sąlygoms pritaikyti rūbai, miegmaišis, paklotas, palapinė, maisto gamybai lauke skirti prietaisai, medikamentai.
Tam, kad kiekvienam nereikėtų kuprines prigrūsti vaistų, prieš kelionę grupės nariai pasiskirstė atsakomybes: taip vienas narys tapo „mediku“, be asmeninių daiktų gabenęs būtiniausius vaistus, kitas turėjo pasirūpinti atsarginėmis dviračių detalėmis ir pan.
Tarp keliautojų daiktų buvo ir mobilieji telefonai su internetu. A.Gurevičius juokavo, kad be šių dalykų neįsivaizduojamas joks XXI amžiaus keliautojas. Tačiau tuoj pat patikino, kad mobilųjį internetą keliautojai naudojo saikingai: tik informuoti artimuosius, kur yra ir kaip sekasi, taip pat atnaujinti informaciją apie kelionės eigą – ją virtualiai galėjo sekti „Facebook“ grupės „Špikis“ nariai.
Ne vieną šalį dviračiais išmaišęs A.Gurevičius pasakojo, kad geriausia tokiose kelionėse tai, kad turi viską su savimi: net „namą“, t.y. palapinę. Būtent palapinėse kelionės „Per Gruziją dviračiais“ dalyviai dažniausiai ir nakvojo. Tik keletą kartų teko apsistoti viešbučiuose.
Keliaujant dviračiais po civilizacijos mažai paliestą kraštą dažnai leisti pinigų neteko. Pasak A.Gurevičiaus, išlaidos priklauso nuo to, kur keliauji ir kelinta tai tavo kelionė.
„Tie, kas keliaus pirmą kartą, išlaidų turės tikrai daug. Jiems reikės ir dviratį susiruošti, ir specialius drabužius, įrangą įsigyti. Tarkime, į Himalajus važiuojanti mergina tai kelionei išleido apie 10 000 litų. Tačiau tokios išlaidos yra ne vienam kartui, tai – investicija į ateitį. Gruzijai aš vien kelionei išleidau 2500 litų, kadangi daugumą reikalingų daiktų turėjau“, – sakė pašnekovas.
„Nebeįsivaizduoju kelionės be kameros“
Į kiekvieną savo kelionę dviračiu A.Gurevičius ima ir kamerą. Ja įamžinti vaizdai, nutikimai ir įspūdžiai iš kelionės po Himalajus, apie kurią buvo rašoma ir „Pasaulis kišenėje“, sugulė į filmą „Dviračiais per Himalajus“.
Iš šios vasaros kelionės Tušetijoje A.Gurevičius taip pat parsivežė daugybę vaizdo medžiagos – iš jos gimė filmas „Dviračiais per Gruziją“. Asmeniškai perteikta 5 lietuvių kelionė po Gruziją netrukus bus rodoma trijuose Lietuvos miestuose: gruodžio 4 d., 19 val., kino teatre „Pasaka“, Vilniuje; gruodžio 5 d., 19 val., kino teatre „Romuva“, Kaune, gruodžio 6 d. (laikas tikslinamas) kino teatre „Garsas“, Panevėžyje.
Kaip rašoma filmo pristatyme, istorija „Dviračiais per Gruziją“ atskleis, kaip kelionė gali suartinti 5 menkai pažįstamus žmones, kokius sunkumus tenka išgyventi, o visa tai gaubs neapsakomas Gruzijos gamtos grožis: kerintys, spygliuočiais apaugę kalnai, į kuriuos niekada nepabosta žiūrėti, milžiniški slėniai, ramybėj niekad nepaliekančios šniokščiančios kalnų upės. Grįžę visi keliautojai vienu balsu sakė būtinai pakartosią tokią kelionę ir jau rezga mintis, kaip kitais metais prisijungti prie organizuojamos kelionės per Kirgiziją.
Paklaustas, kodėl filmuoja keliones, o vėliau kuria filmus, A.Gurevičius tikino kitaip elgtis negalintis.
Jis prisiminė, kaip kartą kelionėje sugedo kamera: „Jaučiausi labai blogai. Pats suvokimas, kad aš žmonėms negalėsiu parodyti to grožio, kurį jie galėtų patirti bent sėdėdami ant fotelio, širdį daužė. Man filmavimas nėra prievolė ar darbas. Tai visada buvo dalis manęs. Filmuoti pradėjau anksčiau nei keliauti. Man visada norėjosi kažką sukurti ir parodyti žmonėms. Nebeįsivaizduoju keliavimo be kameros.“
Norintiems patirti panašių įspūdžių, pašnekovas patarė: „Tokiose kelionės patiri tai, apie ką pasakosi vaikams ir anūkams. Nežinau nė vieno, kuris po pirmos kelionės dviračiu būtų nusivylęs. Galbūt vėliau jis taip nebekeliavo, tačiau ta kelionė įsiminė visam gyvenimui. Keliavimas dviračiu pakeičia mąstymą“.
