Tėvas ir sūnus automobiliu pajudėjo nuo Palangos, kirto Latvijos sieną, pasuko Jūrmalos kryptimi, kėlėsi į Saremos salą Estijoje, tuomet iš Talino – į Suomiją, iš ten vyko į Švediją bei Daniją.
Keliautojai apsistodavo nedideliuose viešbučiuose su pusryčiais. Keliaudami jie grožėjosi besimainančiu pakrantės peizažu, o vis kituose kraštuose malonų nuovargį nuplaudavo vėsiomis Baltijos bangomis. Svarbiausia – jie aplankė įdomiausius muziejus bei pasakiškus – tiesiogine prasme – parkus.
Esminiai kelionės taškai buvo Trolių Mumių slėnis Suomijoje, netikėtai maršrutą papildęs Vimerbis Švedijoje ir Legolendas Danijoje.
Skirtingi pakrantės ir istorijos peizažai
Viena pirmųjų nuotraukų iš kelionės, kurią R.Jasiulionis parodė, – tai sūnaus dar Lietuvoje daryta asmenukė su karve laukuose. Mieste gyvenančia vaikui, kuris neturi senelių kaime, prieš pat akis žolę rupšnojanti raguotoji – nekasdienis įvykis.
Tačiau dar svetimesni ir keistesni objektai aštuonmečiui pasirodė pirmą kartą regėtas gazuoto vandens aparatas, vadintas gazirofke, įvairiausi analoginių „Zenit“ fotoaparatų modeliai, rašomoji mašinėlė ir kiti praeito šimtmečio reliktai, eksponuojami muziejuje „Liepoja okupacijų režimuose“.
Smagus nuotykis kiekvieną kartą Juliui buvo kelionė keltu iš vienos šalies į kitą. Berniuko dėmesį prikaustydavo Baltijos vandenis raižantys laivai.
Ir tėvas, ir sūnus pastebėdavo, kokie skirtingi tos pačios jūros krantai. Bene vaizdingiausias buvo Suomijoje, Nantalyje: vietoj pliažo – akmenys, o jūros dugnas – smėlėtas.
„Bet ne visur, kur norėjome, galėjome išsimaudyti. Estijos Saremos salos pakrašty atsikėlėme ryte nusiteikę maudynėms, o atėjome prie klampaus kranto, apaugusio žolėmis“, – įspūdžiais dalijosi R.Jasiulionis.
Keliaudamas po kaimynines Baltijos ir Šiaurės šalis jis pajautė ne tik kraštovaizdžio skirtumus: „Lankydamas istorines vietoves, supranti, kad mūsų šalys, nors ir artimos geografiškai, tuo pačiu metu galėjo gyventi visiškai skirtingose tikrovėse.
Pavyzdžiui, Saremos saloje užklydome į tokią vietą, kurioje estai rengė vieną pirmųjų savo dainų švenčių 1863 m. O juk Lietuvoje tais pačiais metais vyko sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Netrukus buvo įvestas lietuviškos spaudos draudimas, apie jokias lietuvių dainų šventes nebuvo galima nė pasvajoti. Įdomu, kad Rusijos imperijos sudėtyje buvusioje Suomijoje Nantalio mineralinių vandenų kurortas taip pat buvo įsteigtas 1863 m.“
Ryškiausi – pasakų parkai
Būtent iš pietvakarių Suomijoje, Nantalyje esančio Trolių Mumių slėnio (o iš tikrųjų – salos) ne tik vaikas, bet ir tėvas parsivežė ryškiausius įspūdžius. Pereini tiltą, ir atsiduri kitoje, stebuklinėje ir itin spalvingoje, erdvėje. Joje keliautojai praleido dvi dienas.
Į garsiosios suomių rašytojos ir dailininkės Tovės Jansson kurtas istorijas įtraukia XIX amžiaus stiliaus gatvės, mėlyna pilaitė, geltoni ir raudoni namukai ir, žinoma, visi jų personažai: gyva baisioji Mora, žvelgianti pro langą, gatvėje besiblaškantis kaukas, Snusmumrikas, Snifas, ranką mojantys, praeivius kalbinantys ir mielai su jais besifotografuojantys Muminukai.
R.Jasiulionis prisipažino, kad, kaip vaikas, stebėjosi ir pasidavė išgalvoto pasaulio iliuzijai. Ten sutiktus veikėjus jis įvertino ir profesiniu žvilgsniu:
„Suaugusiems suprantama, kad viskas čia daroma dėl komercijos. Bet tai daroma nepigiai. Aplinka išties primena pasaką, o persirengėliai – geri aktoriai, dirba nuoširdžiai ir atsakingai. Kiekvienas jų charakteringai atkartoja literatūros personažus“.
Aktorius sūnui dvi dienas dovanojo ir staigmenų didžiausiame Danijos šeimos pramogų parke Bilunde – Legolende. Tai – tarsi atskira, iš populiariųjų kaladėlių pastatyta šalis su realaus dydžio ar gigantiškais piratais, drakonais ir kitomis būtybėmis.
Jas apžiūrėti galima ir vaikštant, ir plaukiojant laivu. Sodus puošia neįtikėtinai realiai atrodančios, tik gerokai mažesnės nei tikrovėje, miestų, garsių pasaulio pastatų kopijos, veikia atrakcionai.
Emilio iš Lionebergos keliu
Aktorius su sūnumi džiaugiasi vienu metu neplanuotai išsukę iš numatyto maršruto. Važiuojant per Švedijos Smolando provinciją, Julius staiga sušuko: „Žiūrėk, rodyklė į Vimerbį!“.
R.Jasiulioniui, kaip ir jo vaikui, šis Smolando miestelio pavadinimas kiekvieną kartą suskamba ypatingai. Aktorius dar iki kelionės atradimų šią vietovę jau tarsi puikiai pažino iš vieno populiariausių Vilniaus kamerinio teatro spektaklių šeimai „Emilis iš Lionebergos“.
Jame R.Jasiulionis vaidina darbštų, bet itin taupų ir griežtą patrakėlio Emilio tėvą. Smarki, nuotykių kupina istorija apie nutrūktgalvį berniuką ir jo didelius darbus rutuliojasi netoli Vimerbio – žymiosios švedų vaikų rašytojos Astridos Lindgren gimtinės.
Emilio šeimą rašytoja A.Lindgren savo knygoje apgyvendino Lionebergos bažnytkaimio Kathultos viensėdyje. Užsukę į Vimerbį, aktorius su sūnumi ieškojo Emilio pėdsakų ir gavo pasiūlymą apsilankyti sodyboje, kurioje buvo filmuojamas serialas apie mažojo padaužos nuotykius.
R.Jasiulionis neslepia, jog sodybos vaizdas tik iš dalies atitinka tą, kuris jam gimė vaizduotėje, kai kūrė vaidmenį garsiajam Ramunės Kudzmanaitės spektakliui. Mat sodyba nebuvo pastatyta specialiai turistams privilioti kaip žymaus literatūros kūrinio muziejus.
Tačiau šis tipiškas Smolando viensėdis buvo pasirinktas vaidybinio serialo filmavimams, kuriuose buvo apsilankiusi ir pati A.Lindgren.
„Aptikome ir vietą, kurioje buvo filmuojama scena, kaip nubaustas Emilis pabėgo iš malkinės į sandėliuką“, – kone kiekvieną „Emilio iš Lionebergos“ epizodą iki smulkmenų prisimena aktorius.
Jis žada kitą kartą su sūnumi vėl keliauti į Vimerbį, kai jame šalia jau veikiančio „Pepės Ilgakojinės“ miestelio bus atidarytas ir „Brolių liūtaširdžių“ parkas.
„Vis dėlto per tokias atostogas su šeima prie Baltijos jūros geriausia aplankyti du teminius parkus, nes trijų vaikams dėl stiprių įspūdžių per vieną kelionę jau gali būti per daug“, – pataria R.Jasiulionis.
Šios savarankiškos kelionės programa buvo intensyvi, todėl kai kada tekdavo ir paskubėti. Ketinantiems keliauti jų išbandytu maršrutu aktorius siūlytų jį suplanuoti dviem savaitėms.
